Išeitis viena – smarvę vyti lauk

Vis plintant kalboms apie ateinantį į Mažeikius naują verslą, susirūpinau. Atėjau į man seniai gerai žinomas vietas ir dar kartą apsidairiau, nes man ne tas pats, kokia aplinka mus sups.
Bene penkerius metus bugeniškiai kovojo teismuose, kol iš apylinkių išvijo įsibrovėlius danus su našiomis kiaulidėmis. Lietuvos valdžia Vilniuje nei girdėjo, nei matė, nei žinojo, kas darosi mūsų gimtajame krašte. Dabar vokiečiai su savo smirdalynės projektu atakuoja Troškučių kaimą, čia norėdami įkurti didelio pajėgumo biodujų gamyklą. Vadinasi, gamybai iš tolimiausių pašalių šimtais tonų veš žolių, grūdų, mėšlo, kitokios žaliavos.
Gerai prisimename Naftos perdirbimo gamyklos statybą Juodeikiuose. Visur buvo rašoma ir sakoma, kad tai „chemijos pramonė“. Kas tai? Žmonės pečiais gūžčiojo – neįsivaizdavo, ką tai reiškia. Galų gale sakė: „Pagyvensim – pamatysim“. Šiandien matome, o ką begali padaryti? Biodujų gamykla irgi chemijos pramonė.
Kas ta smarvė, dvokas? Regis, daugelis žmonių nenutuokia, ką tai reiškia, kokios pasekmės, arba nekreipia dėmesio.
Bet koks gamybinis objektas turi savo specifinį kvapą. Štai sovietmečiu buvusios šieno miltų agregatinės – iš jų garai su kepinamos žolės kvapu pavėjui sklisdavo kilometrą ir daugiau. Mažeikiškiai, eidami pro kompresorių gamyklą, kasdien uosdavo acetoninių dažų, svylančio tepalo, parūdijusio metalo drožlių, visokių degėsių ir kitokius sunkiai nusakomus kvapus. Gamyklos darbininkų spec. drabužiai trenkė metalu, tepalais, dulkėmis. Nereikėjo nė klausti, iš arčiau ir taip buvo aišku, iš kur jis, ką dirba.
Tas pats ir su elektrotechnikos gamykla.
Sakysit, kas čia tokio. Žinoma, lyg ir nieko. O po kelių dešimtmečių vis tame pačiame darbe, žiūrėk, žmogus, susirgęs specifine – profesine – liga: švinas sąnariuose susikaupė, „atsisakė“ plaučiai, širdis, apniko dermatitas. Kiekvienam darbe sava liga.
Arba antai gatve pravažiavo automobilis. Vienas nudvokė dujomis, kitas – išmetamais dūmais, dar kitas tepalais, benzinu. Arba vėl – chemikalų sandėliai buvusiuose kolūkiuose. Jie būdavo atskirame pastate, atokiau nuo gyvenviečių. Vėjas toli nešė aitrų chemikalų kvapą. Už kelių kilometrų kvapas tiek praskysdavo, kad jo nebejausdavai, o pavėjui sodybose gyvenančios moterys gimdė vaikus su baisiais apsigimimais…
Žodžiu, yra objektas, yra jo kvapas, yra ir pasekmės. Mums sako: dūmai, smarvė, dvokas, kvapai – kaip šitai bepavadinsi, neturi reikšmės. Dar ir kokią reikšmę turi! Tad nėra ko stebėtis, kodėl žmogus, gyvendamas smirdančioje aplinkoje, dažnai ar net nepagydomai suserga. Chemija pavojinga bet kokiai gyvybei, net ir savo silpnu kvapu.
Tarsi pieštuku tiesia linija nubrėžta apie šešių žingsnių pločio Troškučių gatvė pro ledų cechą iki mėsos perdirbimo įmonės skiria Mažeikių miestą nuo Troškučių ir Kalnėnų kaimų. Argi tai kokia stiklo siena iki pat dangaus, atribojanti biodujų gamyklą nuo miesto? Ypač pučiant vakariniam vėjui gamyklos dvokas palengva, nepastebimai nuodytų miesto gyventojus.
Biodujų jėgainės projekto rengėjai bei šią įmonę ketinantys statyti Vokietijos įmonių grupės KTG Agrar AG atstovai neseniai surengė susitikimą su vietos gyventojais ir verslininkais. Mažeikiškiai stebėjosi: Lietuvoje įstatymo, leidžiančio žemę parduoti užsieniečiams, dar nėra, o vokiečiai šiai įmonei įkurti jau 3 ha žemės turi. Kaip šios smirdančios įmonės projektas atsirado Mažeikiuose ir kas jį priėmė? Buvo ir daugiau nervus kutenančių klausimų, į kuriuos atsakymų, žinoma, neišgirdome.
Svečiai vis aiškino, kad įmonėje pritaikys ir naudos tik tobuliausią technologiją, dėl to gamyba būsianti nepavojinga nei aplinkai, nei žmonėms. Mūsų supratimu, tai tarnaus tik geresniam pelnui gauti. Jie patys čia negyvens, jiems nedvoks gamybos procesas, nes gamybą prižiūrės ir vykdys vietos gyventojai!
Prieš penkiasdešimt metų šalia vienas kito esantys Troškučių ir Kalnėnų kaimai vakarų kryptimi buvo tolimi Mažeikių miesto priemiesčiai. Šiandien jie miesto riba. Dar keleri metai, ir besiplečiantis, augantis miestas juos visai prarys. O biodujų gamykla tada atsiras mieste. Kur tai matyta!?
Kyla pagrįstas klausimas: kuo gi mus, žemaičius, laiko Lietuva ir užsienis? Koks tik smirdančios gamybos objekto projektas pasiekia Lietuvą, tuoj jis adresuojamas į Žemaitiją. Ką besakysi – Lietuva apsėdo žemaičius! Bet su smarvėmis mes tikrai nesitaikstysime. Jau ir taip turime monstrą – Naftos perdirbimo gamyklą.
Mes ne prieš verslą. Atvežkite kultūringą, dorą verslą, kur vietos gyventojas su ūpu galėtų dirbti, prisidėti savo veikla.
Petras Aleksandras PUKELIS