Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo teritorijų dalybų akte 1253 m. balandžio 5 d. buvo paminėta vietovė Grunstė. Kitaip tariant, dabartinėje Sedos seniūnijos teritorijoje esančiam Grūstė kaimui šiemet sukanka 770 metų.
Grūstiškiai – ir kaime gyvenantieji iki šiol, ir pasklidę po įvairius Lietuvos kampelius – minėti jubiliejaus šiemet nesusiburs, švęsti ketinama kitąmet.
Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo teritorijų dalybų akte 1253 m. balandžio 5 d. buvo paminėta vietovė Grunstė. Kitaip tariant, dabartinėje Sedos seniūnijos teritorijoje esančiam Grūstė kaimui šiemet sukanka 770 metų.
Grūstiškiai – ir kaime gyvenantieji iki šiol, ir pasklidę po įvairius Lietuvos kampelius – minėti jubiliejaus šiemet nesusiburs, švęsti ketinama kitąmet.
Tikimasi, kad iki tol pavyks įgyvendinti gražų sumanymą – išleisti kaimo praeitį, žmones primenančią knygą.
Apie Grūstės praeitį, apie grūstiškių bendrystę ir ateities planus, apie asmeninį gyvenimo kelią, iš Grūstės nuvedusį į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, – mūsų pokalbis su kraštiečiu Audriumi Gineičiu.
Dalyvauja iniciatyvinės grupės veikloje
Redakcija gavo žinutę: „Šiemet Grūstei – 770 metų, bet švęsim kitąmet, nespėjame. Yra šaunus grūstiškis – karo lakūnas, turintis puikią šeimą, auginantis kelias dešimtis danielių, dainuojantis… Gyvenantis Šiauliuose, bet dažnai grįžtantis į tėviškę ir spėjantis daug nuveikti Grūstės kaimo labui.“
Tas grūstiškis – A. Gineitis. Keli pokalbiai telefonu – ir šeštadienį, kasmet vykstančių Marijos Magdalenos atlaidų išvakarėse, drauge su Audriumi ir jo žmona Jurgita susėdame pokalbio sodyboje, kurioje jis užaugo ir kuri kadaise priklausė seneliams.
Audrius ir jo žmona Žaneta, kilusi iš Renavo, – iniciatyvinės grupės, siekiančios išleisti knygą apie Grūstę, nariai.
„Taip, galima sakyti, kad esu grūstiškis iki kaulų smegenų. Mano abu tėvai buvo grūstiškiai, abi babos irgi iš čia. Tik jau seneliai – vienas kilęs nuo Uikių, kitas – nuo Barstyčių pusės. Labai anksti, būdamas vienų metų, likau našlaitis. Bočiai mane pasiėmė auginti. Tai čia, šioje sodyboje, ir užaugau“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovas.
Ištuštėjusios sodybos
Audriui – 39 metai, tad jo atmintis apie Grūstės kaimą nėra ilga ir gili, bet atmintyje išlikę daug senelių, dėdžių, tetų pasakojimų.
„Tais laikais, kai aš buvau mokinys, kai mokiausi Sedoje, Grūstėje buvo apie 10 vaikų, mano bendraamžių. Dar anksčiau ir pačioje Grūstėje, Stepono Mikalauskio dviejų galų troboje, veikė mokykla. Į ją iš Grūstės ir aplinkinių kaimų sueidavo apie 30–35 mokiniai. Tikslios datos, kada ji buvo atidaryta, neradome, bet skaičiavome, kad apie 1948 metus. Ir mokykla veikė iki maždaug 1978 metų“, – pasakojo prie knygai reikalingos informacijos, nuotraukų rinkimo prisidedantis A. Gineitis.
Kažkada jis skaičiavo, kad kaime dabar yra apie 10 tuščių sodybų. Į dalį jų žmonės sugrįžta trumpam savaitgaliais arba vasarą. O kitos jau suvisam uždarytos… Dar neseniai, prieš 20–30 metų jose kunkuliavo gyvenimas ir Audrius, nors ir būdamas vaikas, pavardėmis galėjo išvardyti, kokia šeima kurioje troboje gyvena.
„Kaimuose mažėja žmonių ir tai vyksta visur. Kur kadaise gyventa, dabar, žiūrėk tuščia.
Panašus galėjo būtų ir šitos sodybos likimas. Kai baba mirė, mano dėdė gyveno Telšiuose. Pakviečiau jį atsikraustyti, gyventi čia. Dėdė gavo darbą Renavo dvaro sodyboje. Žodžiu, troba ne tuščia“, – kalbėjo grūstiškis.
Žmonių likę apie keturiasdešimt
Anot Audriaus, Grūstės teritorija yra didelė – maždaug tokia, kokią sudaro Mažeikiai drauge su Kalnėnų kvartalu. Tik tiek, kad Grūstėje niekada nebuvo tiršta sodybų. Kiek daugiau jų nebent prie kapinių, ten 3 trobos netoli viena nuo kitos stovi. Visur kitur – pavienės, pavienės sodybos.
yra ir Audrius Gineitis su žmona, susitikimas.
Šiuo metu Grūstėje gyvena apie 40 žmonių. Iš jų mokyklinio amžiaus vaikų, kurie lanko gimnaziją Sedoje, tik gal 4 ar 5.
Kaip liudija statistika, geriausiais Grūstės laikais – 1923 m. – kaime gyveno 385 žmonės, 1939 m. – 367. Paskui šis skaičius ėmė palengva mažėti.
Kol knygos nėra, parengė parodą
Grūstiškiai – esami ir buvusieji bei jiems prijaučiantieji – puoselėja gražią tradiciją susibėgti, suvažiuoti minėti savojo kaimo jubiliejų.
Pavyzdžiui, kaimo 765 m. jubiliejus vyko prie buvusio Grūstės malūno, Šmaižio sodyboje. Tada į jį buvo atvykę daugiau nei 200 žmonių.
Apie šį, 770 metų, kaimo jubiliejų galvoti pradėta dar 2022 metais. Susibūrė iniciatyvių grūstiškių (ir ne tik jų) grupė, kuri norėjo parengti ir išleisti knygą apie kaimą. Buvo sukurta privati grupė socialiniame tinkle „Facebook“. Joje šiuo metu – arti 300 žmonių. Grupės nariai vis įkelia nuotraukų, kuriose atsispindi grūstiškių gyvenimas įvairiais laikotarpiais, dalijasi informacija: kas, kur, kada vienoje ar kitoje nuotraukoje įamžintas. Jaunesnieji, kurie nelabai ką prisimena, parodo nuotraukas vyresnio amžiaus artimiesiems. Kitaip tariant, grupėje vyksta dalijimasis prisiminimais, pasakojimais, faktais.
Nuotraukų knygos sumanytojai yra surinkę beveik 400. Jos visos nuskenuotos, surinkti aprašymai ir visa tai sudėta į elektroninį albumo variantą.
Iš dalies senų fotografijų pernai buvo parengta paroda. Nuo Marijos Magdelenos atlaidų liepos mėnesį iki Visų šventųjų ir Vėlinių paroda buvo eksponuojama ant Grūstės kapinių zomato, arba kitaip – tvoros.
Šiemet dalis nuotraukų, kad nemačiusieji jas galėtų apžiūrėti, įkurdinta ant kapinių koplyčios sienų.
Knygą parengti ir išleisti – ne juokų darbas
A. Gineitis sako, kad pagrindinė knygos išleidimo iniciatorė, nuotraukų parodos sumanytoja ir, bendrai, iniciatyvių grūstiškių subūrėja yra sediškė Genoveita Gricienė.
„Aš šiame reikale esu antrasis po Genoveitos. Ji, pamačiusi, kad domiuosi Grūstės kaimo istorija, čia gyvenusiais ir gyvenančiais žmonėmis, žinodama, kad dažnai čia būnu, pakusino“, – šyptelėjo pašnekovas.
Ir pridūrė, kad knygą išleisti – ne juokų darbas. Pririnkti nuotraukų neužtenka. Reikia tekstinės informacijos, reikia kiekvieną faktą, datą, žinias apie įamžintus žmones surankioti po kruopelytę, po gabaliuką.
„Žodžiu, nuotraukų pririnkome, tekstų šiek tiek susirinkome. Genoveita daug ką yra aprašiusi, truputį ir aš pats rašiau. Esame gavę aprašymą apie Grūstės malūną iš Skuode gyvenančio istoriko. Povilas Šverebas žadėjo parašyti apie kapinių koplyčią, partizaninį laikotarpį. Šis tas turėtų pavykti. Na, vėluojame metus. Mes taip jau buvome skaičiavę, kad šiemet knygos išleisti nepavyks. Džiaugsimės, jei tik kitai vasarai pavyktų“, – apie būsimąją knygą kalbėjo Audrius.
O dabar – šiek tiek apie A. Gineitį
Jis, dar mokydamasis tuometės Sedos vidurinės mokyklos vienuoliktoje klasėje, jau žinojo, kad norėtų studijuoti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, tapti kariu.
Būdamas moksleiviu A. Gineitis kelis kartus dalyvavo viktorinoje „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ ir kartą Mažeikių rajone tapo laimėtoju. O jau kitais metais moksleivis važiavo į Krašto apsaugos ministeriją Vilniuje, nakvojo toje pačioje akademijoje, į kurią paskui, 2003 metais, ir įstojo.
„Kariškiai, kariškas gyvenimas, uniformos man, tuo metu vienuoliktokui, paliko įspūdį. Turėjau ir istorijos žinių bagažą. Nuo to kažkaip ir susidėliojo, kad gerai žinojau, kur noriu mokytis“, – prisiminimais pasidalijo „Santarvės“ pašnekovas.
profesinio kelio pasirinkimus.
Gyvenimas viską sudėliojo taip, kad 2007 metais Audriui baigiant akademiją ir buvo pasiūlyta tarnyba bei lakūno pareigybė aviacijos bazėje Šiauliuose. Kadangi apie aviaciją kariūnas akademijoje nieko nebuvo mokęsis, dar teko krimsti daug papildomų mokslų.
Šiuo metu jis – Karinių oro pajėgų Paieškos ir gelbėjimo poste Nemirsetoje, Klaipėdos rajone, budinčio sraigtasparnio AS-365 „Dauphin“ kapitonas.
Gyvenime yra vietos ir dainoms
Drauge su žmona Žaneta tris vaikus auginantis, atsakingą tarnybą einantis, daug laiko kelyje tarp Šiaulių, Nemirsetos ir Grūstės praleidžiantis A. Gineitis savo gyvenime vietos ir laiko randa ne tik Grūstės kaimo istorijos įamžinimo reikalams, bet ir dainavimui.
„Mano tėvas, baba dainuodavo. Tai gal kažkiek tas dainingumas paveldėtas yra. Mokykloje padainuodavau, jei kokiam renginiui reikėjo. Paskui, kai į Akademiją įstojau, buvo atranka į chorą „Kariūnas“. Patekau ir drauge su bendraminčiais pasivažinėdavome po Lietuvą, užsienį. Paskui kurį laiką dainavimo mano gyvenime nebuvo. Vėliau žmona sugalvojo nueiti į Šiaulių kultūros centro kamerinį chorą „Atžalynas“. Antrus metus jį abu ir lankome“, – šyptelėjo Audrius.
Jis džiaugiasi: viskas gerai sukrito – ir tarnyba netoli, ir uošvija netoli, todėl gali ir Grūstę palaikyti.
Nuotr. iš Modesto Patašiaus ir iš asmeninio archyvo
