Iškilieji Rubikų Juzumai ir nepakankamai įvertintas sūnus Vincentas

Kanauninkas V. P. Juzumas. Nuotr. paimta iš leidinio „Aprašymas Žemaičių vyskupystės“, Varniai, 2013, p. 11. Knygos „Aprašymas Žemaičių vyskupystės “
pirmas viršelis.

Žmogus yra pakankamai ribotas, todėl atsitiktinumas jam yra paprasčiausiai nesuvoktas dėsningumas. Dažnai tenka skaityti, susidurti su tokiomis situacijomis, kurios patvirtina šį teiginį ar bent verčia susimąstyti. Pavyzdžiui, keistai atrodo, kodėl Liudas Mažylis Lietuvos Nepriklausomybės Akto vieną iš variantų Vokietijoje surado prieš pat 100-ąjį valstybės jubiliejų? Su panašiais, tik mažesniais dalykais ne vieną kartą esu ir pats susidūręs. Anksčiau į juos nekreipdavau dėmesio, o dabar stengiuosi atsigręžti, išsiaiškinti, kokia žinia yra siunčiama.
Šio straipsnio ištakos taip pat glūdi atsitiktinumų dėsningume.

Netikėtas dokumento sugrįžimas

Neseniai „Versmės“ leidyklos darbuotojai priminė, kad dar 2007 m. esu prižadėjęs parašyti straipsnį apie Žarėnų parapijos varpines ir varpus. Staigiai reikėjo grįžti prie seniai žiūrėtų dokumentų foto kopijų. Tarp jų suradau vieną dokumentą, apie kurį kartas nuo karto vis pagalvodavau, bet neturėjau žalio supratimo, kur jis yra nugulęs. Perknisti visas savo kopijas neturėjau nei laiko, nei noro. Kuičiantis po Žarėnų bažnyčios aplinkraščius šis dokumentas vėl sušvito prieš akis.
Juo 1901 m. birželio 14 d. Varnių dekanato dekanas, Tverų klebonas [Juozapas] Nonevičius raštu Nr. 220 informuoja Jo Šviesybę Žemaičių vyskupą ordinarą Mečislovą Leonardą Paliulionį: „Nuolankiai turiu garbės Jūsų Šviesybei pranešti, kad šių metų birželio 1 d. Varnių m.[ieste] nuo senatvės, aprūpintas Šv. Sakramentais, mirė Senosios Varnių parapijinės bažnyčios monsijonarius (?), Garbės kanauninkas Vincentas Juzumovičius – 82 metų nuo gimimo.“
Žvelgiant į datą, atrodo, kad taip ir turėjo būti.
Dokumentas sugrįžo jubiliejiniais metais, primindamas, kad verta prisiminti šį nepakankamai įvertintą kraštietį.

Enciklopediniai duomenys apie V. Juzumo darbus

V. Juzumo, kaip raštijos darbuotojo, neleido užmiršti Juozas Tumas-Vaižgantas ir Vaclovas Biržiška. Keista, kad net Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jis pristatomas kaip Antano ir Tado brolis. Įdomu, kodėl neįvardijamas ir Juozapo broliu, nors minima, kad išleido jo parengtą Žemaičių diecezijos žemėlapį (1855). Dar nurodoma, kad Vincentas išvertė valstiečiams skirtą Walerio Wielogłowskio hagiografinį pasakojimą Šventas Izidorius Artojas (1854), parengė Naują žemaitišką elementorių (1864) bei kelias kompiliacines knygeles – Paskutinė valanda gyvenimo žmogaus (1856), Kelias į dangų… (1857), Aplankymas parakvijos per jos kleboną (1860), Gyvenimas žmogaus krikščionies (1861). Toliau enciklopedijoje užsimenama: „Apie 1875–79 parašė istorijos veikalą Aprašymas Žemaičių vyskupystės (pradedant Alsėdžiais ir baigiant Meškuičiais; nebaigtas, rankraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne; ištrauka išspausdinta 1918).“ Šiuos duomenis atkartoja visos kitos enciklopedijos. Deja, mokslas nestovi vietoje, o informacijai atnaujinti visada reikia laiko, pinigų ir žmogiškųjų resursų.

Lenkiškas knygos rankraštis

Prof. dr. Aldona Prašmantaitė Varšuvos arkivyskupijos archyve aptiko lenkišką Aprašymo Žemaičių vyskupystės rankraštį. Apie tai ji papasakojo tuomečiam Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriui Antanui Ivinskiui. Jis, nuvykęs į Lenkiją, padarė viso rankraščio kopiją, o vėliau organizavo jo vertimą ir išleidimą lietuvių kalba.
Istorikas dr. Mindaugas Paknys ne tik profesionaliai išvertė tekstą, bet parašė jam komentarus ir įvadinį straipsnį. 2013 m. V. Juzumo veikalas buvo išleistas solidžia knyga, aprėpiančia 1077 puslapius. Iš tekste minimų faktų galima suprasti, kad jis buvo užbaigtas XIX a. pabaigoje, o rankraštis vis dar buvo taisomas. Jį autorius papildydavo naujais sužinotais faktais, patikslindavo kai kurias neaiškias vietas.
M. Paknys atkreipė dėmesį, kad su šiuo darbu V. Juzumas drąsiai stojo į vieną gretą su kitais lenkiškai ir lietuviškai apie Žemaitijos vyskupiją rašiusiais autoriais. Istorikas mano, kad ypač vertinga yra XIX a. paskutinių dviejų dešimtmečių faktografija, nors veikalas pradedamas rutuliuoti nuo pagonybės laikų. Kanauninkas savo darbe rėmėsi ir vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus anksčiau paruoštu veikalu, kurio nevengė ir pakritikuoti. Rubikiškis ne tik baksteldavo į vyskupo klaidas, bet stengėsi kritiškai žiūrėti į šaltinius, net meno klausimais turėjo aiškią, kad ir subjektyvią, savo nuomonę.
M. Paknys pripažįsta, kad, nežiūrint visų V. Juzumo veikalo pliusų, vyskupo rašyta istorija yra gilesnė, daugiau aprėpianti ir vaizdingesne kalba išguldyta. Tiesa, kanauninkas savo darbe pirmą kartą panaudojo daug iki tol neskelbtų dokumentų, kurių dalis yra neišlikę. Jo darbe aprašomos ne tik parapijų istorijos, bet daug yra geografinių, etnografinių žinių, aptariami svarbesni apylinkių paveldo objektai.
Su šiuo darbu V. Juzumas jau neatrodo kaip trečias brolis ir kompiliuotų knygučių autorius bei brolių darbų publikuotojas.

Kanauninkas apie gimtąsias vietas

Norint pažinti autorių, reikia nuosekliai studijuoti jo tekstus, lyginti juos su kitais to laikmečio raštais, dokumentais. Manau, kad kelios menkos ištraukos iš Aprašymo Žemaičių vyskupystės padės patiems skaitytojams bent pajusti V. Juzumo minčių tėkmę.
Apie gimtosios Sedos parapijos bažnyčią jis rašė: „Joje dėmesio nusipelno tik du šoniniai stebuklingojo Viešpaties Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altoriai, nes jų atlikimas, forma ir lakavimas pavyzdiniai. Nors jie stovi jau gal būt daugiau nei šimtą metų, atrodo, lyg neseniai nulakuoti ir paauksuoti. Juos galėjo padirbti kadaise žinomas drožėjas ir auksakalys Pokroiskis. Puikios tapybos paveikslų, vertingų daiktų ar turtingo inventoriaus šioje bažnyčioje nėra. Tik ant altorių stovi Frage dirbtuvių žvakidės, kurios puošia neturtingą bažnyčią, o kartu ir pagiria jų fundatorę tretininkę Oną Pocevičiūtę.“ Šoninių altorių grožį vertino ir menotyrininkė dr. Marija Matuškaitė. Juos padirbo vietinis meistras Juozapas Diglevičius. Matome, kad kanauninko senienos nežavi, nes prioritetą teikia prancūzo Fražė Varšuvoje įkurto fabriko žvakidėms.
Kaimyninę Tirkšlių parapiją V. Juzumas apibūdino taip: „Parapija grynai žemaitiška, žmonės malonūs, didžiąja dalimi besilaikantys gerų papročių, paslaugūs ir prie bažnyčios prieraišūs, materialiniu atžvilgiu neblogai apsirūpinę. Didžioji dalis pastatų priklauso palivarkui, ūkininkų inventorius pasiturimas, apranga puošni, netgi šventiška. Visai neseniai moterys atsisakė tautinės aprangos, būdingos kelioms čionykštėms parapijoms, kurią sudarė pilkos vilnos itin klostyta trumpa sermėga. Šiandien šventiniai rūbai visur jau gamyklinio darbo, dažnai brangūs ir atitinkantys madą.“
Povilas ŠVEREBAS
Bus daugiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*