Pranešimų klausėsi gausi auditorija. Algirdo Vilko nuotr.
Juozo Tumo-Vaižganto metams paminėti Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje surengta respublikinė konferencija „Vaižgantas. Žemaičiai. Žemaitija“.
Tikslas – prisiminti ir pristatyti rašytoją
2019-ieji Seimo nutarimu yra paskelbti tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjo, lietuvių prozos klasiko, kritiko ir literatūros istoriko Juozo Tumo-Vaižganto metais.
Konferencijos organizatoriai tikino, kad šis renginys, minint tautos siela, pavyzdžiu visuomenei vadinamo Vaižganto 150-ąsias metines, surengtas turint keletą tikslų.
Kadangi keletą metų rašytojas ir kunigas gyveno Laižuvoje, buvo siekiama pažvelgti į jo gyvenimą Žemaitijoje bei santykį su žemaičiais. Kitas tikslas – atkreipti dėmesį į jo asmenines savybes, lėmusias didelį populiarumą. Savo pranešimuose konferencijos dalyviai atskleidė, ką šio rašytojo kūryba reiškia šiandieniniam žmogui, kodėl Vaižganto metai turėtų būti svarbūs visai Lietuvai.
Aukštaitis Žemaitijoje
Konferencijos klausytojus ir lektorius poetiniu žodžiu, daina pasveikino Merkelio Račkausko gimnazijos moksleiviai.
Intriguojantį, įvairių minčių sukėlusį pranešimą skaitė Klaipėdos universiteto profesorė, literatūrologė Roma Bončkutė.
Kalbėdama apie iš Aukštaitijos į Žemaitiją – Mosėdį, Tverus, Laižuvą kunigauti atvykusį Vaižgantą profesorė aptarė ir žemaitišką charakterį, santūrumą, pomėgį stebėti įvykius ir gyvenimą iš šalies.
„Supraskit, kad Vaižgantas buvo aukštaitis visu šimtu procentų. Vis tik XIX amžiuje atvažiavęs čia, į Žemaitiją, jis susikalbėjo su žemaičiais. Vaižgantas visur, kur tik galėjo, rašė ir kalbėjo apie sugyvenimą, sutarimą. Kai ateini į svetimą kiemą, svetimą gyvenimą, tu turi priimti to krašto žmonių kultūrą, papročius“, – apie žmogaus mokėjimą būti atviru kalbėjo R. Bončkutė.
Perteikė laižuviškių prisiminimus
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Laima Skabickienė pasakojo, kad didysis lietuvių literatūros klasikas J. Tumas-Vaižgantas buvo mėtytas ir vėtytas kunigauti iš vienos vietos į kitą. XIX amžiaus pabaigoje jis gyveno net 7 vietose.
Konferenciją moderavo mokytojos Ona Kelpšienė (kairėje) ir Laima Skabickienė. Algirdo Vilko nuotr.
Laižuva yra Lietuvos–Latvijos paribys, nuošalus kampelis, todėl gali būti, kad ir Antanas Vienažindys, ir J. Tumas-Vaižgantas čia kunigauti buvo atsiųsti norint apraminti jų asmenybes.
„Vaižganto būtis – be galo gyvybinga. Ir jo tokios vietos neapramino. Jo darbai nepaprastai budino tą kraštą. Jis turėjo kilnų tikslą – siekė, kad lietuvis išjudėtų iš baudžiauninko, pastumdėlio pozicijos ir savimi labiau pasitikėtų“, – kalbėjo pedagogė.
Pranešėja pati yra gyvenusi bei dirbusi Laižuvoje. Jai teko garbė pabendrauti su senaisiais laižuviškiais, kurie prisiminė Vaižgantą bei pasidalijo su mokytoja tais prisiminimais. Apie tai, ką Vaižgantui reiškė Laižuva, o Laižuvai – Vaižgantas, kokius darbus jis nuveikė čia gyvendamas, ir buvo L. Skabickienės pranešimas.
Pranešimus skaitė ir mokiniai
Konferencijoje pranešimus skaitė ne tik pedagogai, bet ir mokinės.
Gabijos gimnazijos ketvirtokė Austėja Grudytė kalbėjo apie rašytojos Šatrijos Raganos bei Vaižganto dvasinę bendrystę.
Lukrecija Ramanauskaitė iš Merkelio Račkausko gimnazijos auditorijai parodė savo piešinius ir pristatė juose esančius Vaižganto kūrybos vaizdus.
Gabijos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Genovaitė Valantienė skaitė pranešimą „Kitoks kunigas“. Jos kolegė iš Merkelio Račkausko gimnazijos – Ona Kelpšienė kalbėjo tema „Įmanoma ir neįmanoma meilė Vaižganto apysakose „Dėdės ir dėdienės“ ir „Nebylys“. Jono Vaitkaus spektaklio „Nebylys“ Šiaulių dramos teatre implikacija“.
Konferencijai baigiantis, pranešimus skaičiusioms moksleivėms, mokytojoms bei profesorei įteikti padėkos raštai.
Nida PUKELIENĖ
