Išleista unikali knyga apie nykstančius mūsų rajono kaimus

Į šią knygą nugulė Algirdo Vilko 15 metų rinkta ir kaupta informacija.

Lietuvos Respublikos Seimas praėjusius 2019 metus buvo paskelbęs Vietovardžių metais.
Biologijos mokytojas, kraštotyrininkas, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas Algirdas Vilkas Vietovardžių metus įprasmino parengdamas ir išleisdamas knygą „Mažeikių rajono išnykę ir nykstantys kaimai“.
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje į knygos sutiktuves susirinkęs gausus būrys autoriaus bičiulių, bendraminčių, kolegų dėkojo jam už didžiulį nuveiktą darbą, linkėjo su kraštotyra susijusių leidinių parengti bei išleisti ir daugiau.

Leidinys – retėjančios Lietuvos kontekste

Knygos sutiktuves vedė gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Skabickienė.
Pedagogė susirinkusiesiems kalbėjo, kad paprastai, kai išleidžiama viena ar kita knyga, dauguma žmonių džiaugiasi. Juk knygos gimimas – didelis kultūrinis įvykis.
„Ir šiandien džiaugiamės Algirdo sudarytu leidiniu. Bet šiandien mes čia suėjome kitokie – lyg santūresni, suklusę.
Tas knygos pavadinimas liūdnas – jame du žodžiai, susiję su nebūtimi. Vietovardžių metų proga išleista knyga pasirodė retėjančios Lietuvos kontekste“, – akcentavo pedagogė.
L. Skabickienė auditorijai pristatė informaciją: 1959–1980 metais iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo išbraukta 5,6 tūkst. vietovardžių.
Susimąstyti verčia ir A. Vilko knygoje aprašyti 15 Mažeikių rajono kaimų, kurie jau išnyko, ir 35 kaimai, kuriuose dar yra viena kita sodyba su jose deklaruotais ūkiais, bet faktiškai nebegyvenančiais žmonėmis.

Vertinga įvairiems žmonėms

Knygą „Mažeikių rajono išnykę ir nykstantys kaimai“ ne vienas jos sutiktuvių dalyvių vadino enciklopedija.
Autorius į knygą sudėjo gausybę nuotraukų, žemėlapių, lentelių, pateikė istorinės informacijos, surašė vietovardžius ir smulkiuosius vietovardžius, atsiminimus.
„Šitas leidinys gali būti įdomus bet kam – istorikams, geografams, kalbininkams, etnologams, archeologams, politikams, o ką kalbėti apie žmones, kurie yra kilę iš tų kaimų. Mes šiandien čia atėjome pasidžiaugti – mums svarbu“, – sakė L. Skabickienė.
Pasak renginio vedėjos, jai, kaip kalbininkei, vartant knygą, labiausiai už akių užkliuvo vietovardžių ir asmenvardžių ryšiai, smulkieji vietovardžiai, žemaitybės vietovardžiuose, mitologiniai dalykai.

Matė sodybų tuštėjimą

Krakiškis A. Vilkas kalbėjo, kad yra kaimietis ir to nesigėdija – jis gimė, užaugo ir dabar gyvena kaime.
Knygos autorius prisiminė, kaip būdamas vaikas jis pamatė atvažiuojančius buldozerius. Berniukas matė, kaip sunkiasvorė technika be jokio gailesčio su žemėmis lygina sodybas. Matė ir netoli namų iškastus didžiulius griovius, į kuriuos buvo sudėti melioracijos vamzdžiai.
„Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Suprasti pradėjau tada, kai nebeliko vieno, kito kaimyno. Mamos klausiau, kur jie išsikėlė. Ji man paaiškino, kad kaimynai neišsikėlė, juos iškeldino“, – tokie A. Vilko prisiminimais apie žemės melioravimą bei sodybų tuštėjimo metą.
Kad kada nors surinks medžiagą knygai apie išnykusius kaimus ir ją išleis, Algirdas tikrai negalvojo.

Viskas prasidėjo nuo gandrų

A. Vilkas papasakojo istoriją, kaip pradėjo rinkti informaciją apie Mažeikių rajono kaimus.
Kažkada, kai mokytojas tik pradėjo savo profesinį kelią, buvo paskelbta baltųjų gandrų apskaitos akcija.
Gandras – nacionalinis Lietuvos paukštis, todėl dalyvauti tokioje akcijoje jam atrodė ir įdomu, ir svarbu. Norint suskaičiuoti gandralizdžius ir juose perinčius paukščius, A. Vilkui reikėjo pasivažinėti po Mažeikių rajono kaimus bei nuošalesnes sodybas. Tų išvykų metu mokytojas susitikdavo su sodybų, kuriose buvo gandralizdžiai, savininkais, paklausinėdavo apie to kiemo gandrus – kiek jie vaikų išperėjo, kiek iš lizdo išmetė ir kitų dalykų.
„Klausdavau žmonių, gal jie žino kokių atsitikimų, pasakojimų, gal ką nors įdomaus atsimena. Pagalvojau: kodėl tų apsilankymų metu žmonių nepaklausinėjus ir apie vietos miškelius, upelius, pievas. Man rūpėjo, ar gyventojai žino kokių nors mįslių, dainų.
Žinoma, tų apsilankymų metu dar kažką ir nufotografuodavau“, – prisiminimais dalijosi mokytojas.

Lankė įvairiais būdais

Taip pamažu A. Vilkas ėmė kaupti archyvą apie mūsų rajono kaimus. Jis skaičiuoja, kad informacijos apie kaimus rinkimas truko 15 metų.
„Surinkau informaciją ne vien tik apie išnykusius ar nykstančius kaimus. Surinkau informaciją apie visus 196 Mažeikių rajono kaimus. Visus juos aplankiau, o į tuos, kurie man pasirodė paslaptingi, įdomūs, apie kuriuos norėjau sužinoti daugiau, vykau ir po keletą kartų. Visuose juose patyriau įvairių nuotykių“, – šypsojosi knygos autorius.
Kraštotyrininkas į kaimus keliavo įvairiais būdais – pėsčiomis, dviračiu, automobiliu. Netgi plaukdamas baidare Ventos, Varduvos, Virvytės upėmis, išlipdavo pakrantėse, apeidavo vietoves, kuriose kadaise buvo kaimai.
Per 15 metų kraštotyrininkas ne tik sukaupė vertingą savo surinktos informacijos archyvą. A. Vilkas lygiagrečiai dirbo ir su Lietuvos archyvais, o juose yra daug ir įdomios informacijos.
„Knygoje jūs pamatysite XIX amžiaus žemėlapius. Tai nuostabūs žemėlapiai. Žvelgi į juos ir mintimis nusikeli šimtą, du šimtus metų į praeitį. Ir galvoji, kiek tose vietovėse, kurios dabar ištuštėjusios, kadaise buvo sodybų“, – kalbėjo knygos autorius.

Teko apsispręsti dėl formato

A. Vilkas pripažįsta: tai, kad 2019 metus Seimas buvo paskelbęs vietovardžių metais, jam buvo paspirtis iš surinktos medžiagos parengti knygą.
„Mažeikių rajonas yra mano gimtasis rajonas. Čia viskas taip artima, sava. Todėl ir ryžausi kažką tokio padaryti“, – kalbėjo pedagogas ir kraštotyrininkas.
Pradėjęs mąstyti apie knygos rengimą jos autorius turėjo nuspręsti, kokie tekstai bus pateikti, kokia informacija. Žodžiu, kokia bus leidinio forma bei turinys.
Autorius sugalvojo leidinyje pateikti kaimų lokalizaciją, plotus, aprašyti pavadinimų kilmę. Pateikė ir gyventojų statistikos, atspindinčios, kokiu greičiu kaimas sunyko. Taip pat – ir istorinių faktų.

Ansamblio „Alksna“ nariai drauge su ansamblio įkūrėju ir vienu iš vadovų Algirdu Vilku užtraukė keletą dainų.

„Man labai rūpėjo parodyti ir lietuvių kalbai svarbius smulkiuosius žemėvardžius. O kiekviename kaime jų yra labai daug. Džiaugiuosi, kad žemėvardžiai tarpukariu buvo užrašyti ir dabar yra saugomi Lietuvių kalbos ir literatūros institute“, – pasakojo knygos autorius.
A. Vilkas sakė esantis dėkingas instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimo centro vadovei, profesorei Grasildai Blažienei už suteiktą galimybę pasinaudoti Žemės vardynu.

Tikimasi, kad bus pagalbininkė

Mokytoja L. Skabickienė pasakojo, kad savo mokiniams vis kalba apie išnykusius kaimus. Jaunimas mokytojai neretai atsako: „Nenusiminkite, žiūrėkite, juk prie Mažeikių žmonės stato namus…“
Tarp knygoje aprašytų kaimų yra dvi įdomios situacijos, suteikiančios vilties, rodančios, kad gal dar ne viskas prarasta.
Pavyzdžiui, Kiminiškės – kaimas Mažeikių apylinkės seniūnijos teritorijoje 1984 m. tuometės valdžios įsaku buvo panaikintas. O 2018 m. LR Vyriausybės nutarimu jis buvo atkurtas. Fermos kaimas, esantis Viekšnių seniūnijos teritorijoje, ne sunyko, o 2018 m. buvo priskirtas Viekšnių miesto teritorijai.
Kad ir kaip būtų, aplink Mažeikius ir kitose rajono vietovėse žmonės statosi namus, auga nauji gyvenamieji kvartalai, gyvenvietės. Tikimasi, kad knyga bus pagalbininkė, tvirtinant tų gyvenviečių pavadinimus.

Vienintelė tokia knyga

A. Vilkas domėjosi, ar Lietuvoje yra išleistų panašaus pobūdžio leidinių, kaip „Mažeikių rajono išnykę ir nykstantys kaimai“. Pasirodo, mūsų kraštiečio knyga kol kas yra vienintelė.
Ją redagavusi Gajutė Abelkienė neabejojo: kaimai neišnyks tol, kol žmonės juos prisimins.
„Kai Algirdas paskelbė, kad atkeliavo knyga, pamačiau žmonių komentarus. Jie domėjosi, kada, kur šią knygą bus galima įsigyti, kur galima ją pamatyti.
Žmonės rašė: „Aš čia gyvenau“ arba „Čia mano kaimas“. Ši knyga bus labai populiari. Ir aš pati skaitysiu ją dar ne kartą. Ir duosiu skaityti savo vaikams. Tam, kad žinotų, iš kur mes esam, iš kur atėjom.
Man ši knyga – enciklopedija, kitos tokios apie Mažeikių rajoną iki šiol nebuvo“, – mintimis su renginio dalyviais pasidalijo G. Abelkienė.
Knygos sutiktuvių metu kelias dainas atliko folkloro ansamblio „Alksna“, gimnazijos mokinės žemaitiškai skaitė knygoje publikuojamus atsiminimus.