Nuotraukoje – mažeikiškiai atsargos pareigūnai. Autorės nuotr.
Kasmet minint 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, prisimenama, kaip tauta gynė Lietuvą, kaip be ginklų kovojo už šalies laisvę.
Policijos pasižymėjimo ženklais „Už atliktą pareigą 1991 metais“ apdovanoti mažeikiškiai atsargos pareigūnai pasidalijo savo prisiminimais, kaip budėjo Vilniuje prie parlamento ir kitų svarbių vietų Lietuvai istorinėmis tapusiomis dienomis.
Buvo įsteigtas ženklas
Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu, 2006 metais buvo įsteigtas policijos pasižymėjimo ženklas „Už atliktą pareigą 1991 metais“. Jis įsteigtas siekiant apdovanoti milicijos (dabar – policijos) pareigūnus, lemtingomis šaliai 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesių dienomis sąžiningai atlikusius garbingą pareigą ginant ir įtvirtinant valstybės nepriklausomybę.
Nuo ženklo įsteigimo iki 2016 metų jis įteiktas daugiau nei 300 pareigūnų.
Tačiau kurį laiką pasižymėjimo ženklo įteikimas buvo priblėsęs.
Paskui Lietuvos policijos veteranų iniciatyva ir pastangomis pasiekta, kad valstybinių švenčių minėjimų metu ženklas vėl būtų teikiamas. Šios pastangos dėtos tam, kad nuošalyje neliktų neįvertintų, nepagerbtų pareigūnų.
Apdovanoti ir mažeikiškiai
Policijos pasižymėjimo ženklus „Už atliktą pareigą 1991 metais“ yra gavę 30 mažeikiškių atsargos pareigūnų.
Šiuos pasižymėjimo ženklus jie gavo keliais etapais, įvairių valstybinių švenčių paminėjimų Vilniuje metu. Pastarąjį kartą pasižymėjimo ženkliukai buvo įteikti sausio 12 dieną per Seime vykusį Laisvės gynėjų dienos paminėjimą. Jais apdovanoti 15 mažeikiškių atsargos pareigūnų.
Lietuvos policijos veteranų asociacijos (LPVA) Mažeikių filialo valdybos pirmininkės Danutės Mockienės nuomone, kariuomenės, krašto apsaugos atstovai rašo knygas, pasakoja savo versijas apie Sausio 13-osios įvykius ir neretai susidaro įspūdis, kad Laisvės gynėjais buvo tik jų atstovai.
„O policija tyli, nekalba apie tai, kiek beginklių pareigūnų, nežinodami, kas bus, kaip bus, atliko pareigą Lietuvai. Ir per tas valstybines šventes pareigūnai paliekami antrose gretose. O taip yra todėl, kad mes nieko nesakome, nesidalijame tais buvusių įvykių prisiminimais“, – kalbėjo pašnekovė.
Aktyvūs asociacijos nariai
Asociacijos Mažeikių filialo nariai „Santarvę“ pakvietė į patalpas Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Čia atsargos pareigūnai susitinka, kai reikia aptarti organizuojamus renginius, pasitarti apie įgyvendinamas veiklas.
Dabartiniai komisariato vadovai atsargoje esančius kolegas priėmė po komisariato stogu, pagloboja, kai reikia, suteikia transportą nuvykti į kituose Lietuvos miestuose vykstančius renginius.
Dešimt metų mažeikiškiai yra LPVA nariai. Ir Mažeikių filialas yra tarp aktyviausių, noriai veikiančių – dalyvaujančių renginiuose, siūlančių įvairias iniciatyvas ir jas įgyvendinančių.
Vien per praėjusius metus mažeikiškiai atsargos pareigūnai surengė ir dalyvavo 22 įvairiuose renginiuose.
Pasak filialo vadovės, kolegų į organizaciją varu varyti, įkalbinėti nereikia. Tie, kurie prisijungė, padarė tai savo noru.
Susirinko komisariate
Mažeikiškiams atsargos pareigūnams – ir tiems, kurie 1991 metų sausį buvo išsiųsti į Vilnių, ir tiems, kurie tomis dienomis dirbo Mažeikiuose, labiausiai įsiminė žmonių vienybė, ryžtas.
Atsargos pareigūnas Albinas Sujeta pasakojo, kad Mažeikiuose pareigūnai į komisariatą susirinko netrukus po to, kai per Lietuvos televiziją žurnalistė Eglė Bučelytė pranešė, kad televiziją užima specialusis būrys ir kai televizijos transliacija nutrūko.
Kadangi tuo metu Vilniuje įvykiai prasidėjo nuo televizijos bokšto užėmimo, žmonės galvojo, kad ryšio priemonės gali būti užimamos visur.
Palaikė viešąją tvarką
Tuometės milicijos mažeikiškiai pareigūnai rinkosi komisariate, skirstėsi užduotis, kas budės prie Lietuvos–Latvijos sienos, kas prie pašto, kas įvairiose organizacijose.
Netgi buvo rūpinamasi, kad sunkvežimiai būtų pakrauti blokais tam, kad jais būtų galima užsitverti, apsaugoti žmones tuo atveju, jei to prireiktų – jei kartais pajudėtų kariuomenė…
Anuomet švietimo įstaigos mokymo tikslais turėdavo ginklų. Vykstant Sausio 13-osios įvykiams, pareigūnai tuos ginklus iš mokyklų paėmė, saugiai paslėpė.
„Mūsų pagrindinė užduotis buvo palaikyti viešąją tvarką, užtikrinti, kad nebūtų provokacijų, nekiltų incidentų. Na ir, žinoma, mūsų užduotis buvo užkardyti nusikaltimus. Nors tuo laikotarpiu jų tikrai buvo labai sumažėję“, – pasakojo A. Sujeta.
Į sostinę važiavo beginkliai
Leisdamiesi į prisiminimus atsargos pareigūnai savo darbo nėra linkę sureikšminti. Sako, kad tuo metu ėjo pareigą tėvynei ir žmonėms, stengėsi sąžiningai atlikti jiems skirtas užduotis.
„Dirbome, bet, aišku, širdys drebėjo. Vis tiek gi kariuomenė… Ir keliai buvo uždaryti, ir transporto priemonės tikrinamos. Pavyzdžiui, prieš mums išvažiuojant į Vilnių, buvome įspėti, kad neturėtume jokių ginklų, jokių jėgos priemonių. Važiavome autobusu užtrauktomis užuolaidomis. Tam, kad jeigu kas nors sustabdytų patikrinti, tas mūsų, pareigūnų, važiavimas nebūtų palaikytas provokacija“, – apie savo ir kolegų kelionę į sostinę palaikyti ten tvarkos pasakojo A. Sujeta.
Vilniuje mažeikiškiai atsidūrė, kai televizijos bokštas jau buvo užimtas, kai prie Seimo rūmų iš blokų buvo pradėtos statyti barikados.
Savus painiojo su svetimais
Atsargos pareigūnai papasakojo, kad į sostinę jie atvažiavo su milicijos uniformomis, su ilgais kailiniais, ant kurių sagos su tarybinėmis žvaigždėmis, su tarybinėmis „kokardomis“ kepurėse.
Bet atvažiavę į sostinę kiekvienas gavo po saują sagų, ženkliukų su lietuviška atributika. Rusiškas „kokardas“ iš kepurių jie išsiėmė, pritvirtino lietuviškas. Kadangi sagoms įsiūti jie neturėjo nei siūlų, nei adatų, jas prie uniformų pritvirtino sąvaržėlėmis.
Vis tik išėjusius į gatves patruliuoti lietuvius pareigūnus dalis žmonių painiojo su svetimaisiais, užsipuldavo.
„Bet buvo ir tokių žmonių, kurie kitiems aiškindavo: žiūrėkit ne į drabužius, o į atributiką – ji lietuviška. Kai žmonės įsižiūrėjo, kad kepurėse lietuviškos „kokardos“, ant drabužių sagų lietuviškas Vytis, tada jau aprimo, nebepuolė“, – paaiškino buvęs Mažeikių policijos komisariato vadovas Algis Markevičius.
Buvo bandymų išprovokuoti
Kadangi 1991 metų įvykiai Vilniuje klostėsi sausio–rugpjūčio mėnesiais, pareigūnai iš Mažeikių ir kitų šalies vietovių ten dirbti būdavo siunčiami keliais etapais ir skirtingu laikotarpiu.
Akimirka iš šiemetinės Laivės gynėjų dienos paminėjimo ir policijos pasižymėjimo ženkliukų įteikimo Seime. Nuotr. iš LPVA Mažeikių skyriaus archyvo
Buvęs vyriausiasis inspektorius tarnybai Stasys Drungilas prisiminė, kad jis Vilniuje buvo su kolegomis Viktoru Bulošu, Fortūnatu Jokubausku.
Šių pareigūnų užduotis buvo saugoti televizijos bokštą, oro uostą, Seimo rūmus. Norėdami valdyti situaciją, užtikrinti, kad nebūtų jokių konfrontacijų, susipriešinimo, pareigūnai turėjo valdyti ir informaciją, kur telkiasi daugiausiai žmonių. Todėl apvažiuodavo visas vietas, apžiūrėdavo esamą situaciją, spręsdavo, kokias pajėgas telkti tvarkai užtikrinti.
O bandymų išprovokuoti konfliktą buvo ne vienas.
Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai vėlų vakarą nuo televizijos bokšto pajudėjo kovinių desanto mašinų kolona. Išgirdę triukšmą, paprastų civilių žmonių minia puolė prie tunelio, esančio prie Seimo.
Pareigūnai išėjo prieš žmonių minią, susikabino rankomis, kad tik niekas nieko nemestų į pravažiuojančią techniką.
Mažeikiuose buvo ramu
Mažeikiuose dirbę policininkai prisimena, kad daugiausia gyventojų susitelkė prie pašto mikrorajone ir senamiestyje.
„Sunku pasakyti apie tas tvyrojusias nuotaikas. Bet čia, Mažeikiuose, buvo pakankamai ramu“, – sakė buvęs komisaro pavaduotojas Jonas Adomaitis, per svarbius įvykius dirbęs Mažeikiuose.
Pasak jo, žmonės spontaniškai susibūrė prie pašto, iš kurio buvo retransliuojama televizija. Buvo saugomi tiltai, vedantys į miestą ir iš jo; sutelktas įmonių transportas, suvaryti sunkieji traktoriai tokiam atvejui, jei prireiktų atremti svetimų jėgų įsiveržimą. Be to, pareigūnai naktimis pasaloje saugojo ir Lietuvos–Latvijos pasienio teritorijas.
Suvienijo bendras siekis
Kalbantis su atsargos pareigūnais, dauguma jų pasakojo, kad, nepaisant patirtos nežinios, baimės, išgyvenimų, labiausiai į atmintį įsirėžė žmonių vieningumas.
Įsiminė paprastas žmogiškas dėmesys vieni kitiems – puodelis karštos arbatos, porcija šilto maisto žvarbią sausio naktį.
„Kad ir kaip bebuvę, ryšį su žmonėmis radome. Pavyko išaiškinti, kas yra kas, kad esame policininkai, kad atvažiavome stovėti už Lietuvą. Tomis dienomis mus visus – ir civilius gyventojus, ir pareigūnus – suvienijo bendras siekis – kad Lietuva nebūtų valdoma svetimų“, – kalbėjo A. Markevičius.
degtineles iraudusiu veidu.