Pasak mokytojų Astos ir Raimondo Milėškų, tam, kad mokiniai atrastų save, sužinotų, kurioje srityje jiems sekasi geriausiai, reikia daug ką išbandyti. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mažeikiškių Merkelio Račkausko bei Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijų moksleiviai dalyvavo Plungės kultūros centro surengtoje parodoje-konkurse „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“. Ir visų jų darbai buvo vertinimo komisijos pastebėti.
Apie tai, ar šiuolaikiniam jaunimui įdomios tautodailės tradicijos, kaip moksleiviams jas sekasi interpretuoti dailės ir technologijų darbuose, kalbėjomės su mokytojais Asta ir Raimondu Milėškomis.
Svarbiausia – liaudies meno tradicijos
Plungės kultūros centras, bendradarbiaudamas su Švedijoje veikiančia organizacija „Draugas draugui“, tokią parodą-konkursą rengia jau šešioliktus metus.
Kiekvienas 10–19 metų parodos-konkurso dalyvis turi pateikti keturis taikomosios arba vaizduojamosios dailės dirbinius: įvairiomis technikomis sukurtus paveikslus, grafikos darbus, medžio, tekstilės, pintus, molio, paprotinės paskirties dirbinius, pavyzdžiui, kaukes, margučius. Taip pat ir įvairius rankdarbius. Svarbiausia, kad mokinių dirbiniai turėtų sąsajų su liaudies meno tradicijomis.
Šiemet parodoje-konkurse dalyvavo 77 jaunieji menininkai iš įvairių Žemaitijos mokyklų. Parodoje eksponuota per 300 skulptūrų, tapybos, grafikos ir taikomosios dailės kūrinių.
Keturi dalyviai, keturi nugalėtojai
Tarp pagrindinių parodos-konkurso tikslų įvardijama mokinių kūrybiškumo skatinimas, iškilaus Žemaitijos liaudies meistro, dievadirbio Stanislovo Riaubos vardo garsinimas.
Konkurso organizatoriai tarp konkursui-parodai šiemet pateiktų mokinių darbų pasigedo taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.
Keturi mažeikiškiai gimnazistai parodos-konkurso organizatoriams pateikė akvarele lietus paveikslus, drožtas kaukes bei verpstes.
Šiemet gimnaziją baigianti Gintarė Grigalytė tapo šios parodos-konkurso laureate už iš medžio drožtas kaukes bei laimėjo pagrindinį prizą – 115 eurų premiją. Būsimasis gimnazijos 3 klasės moksleivis Gintaras Rėpšas už drožinėtas prieverpstes Švedijos Boksholmo organizacijos „Draugas draugui“ buvo paskatintas 50 eurų prizu.
Būsimajam gimnazijos trečiaklasiui Deniui Tarasoniui ir būsimajai abiturientei Julijanai Iščenko už dalyvavimą konkurse-parodoje įteikti padėkos raštai ir asmeninės dovanėlės.
Būsimoji Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos vienuoliktokė Goda Vaitkutė gavo nominaciją už darbų tapybiškumą ir 50 eurų premiją. Taip pat 50 eurų už grafikos darbus paskatinta būsimoji devintokė Laura Vaitkutė. Paskatinamuosius prizus gavo būsimoji aštuntokė Laura Žeimytė, vienuoliktokė Agnė Mumgaudytė ir devintokė Agnė Damulytė.
Pasirenka kur dalyvauti
Pasak Merkelio Račkausko gimnazijos dailės ir technologijų mokytojų A. ir R. Milėškų, Plungėje vykusiame konkurse-parodoje mažeikiškiai gimnazistai dalyvavo penktą kartą.
„Tai puikus konkursas, kuriame mokiniai paskatinami pinigais, dovanėlėmis, visiems dalyviams organizatorių parodomu dėmesiu. Būna, kad švedų organizacijos „Draugas draugui“ atstovai su mokiniais susitaria ir jų darbus išsiveža į savo šalį. Ten juos parduoda, o gautus pinigėlius perveda autoriams“, – sakė R. Milėška.
Jauniesiems kūrėjams ir juos ugdantiems pedagogams svarbu, kad konkursai būtų tvarkingai organizuojami. Ne paslaptis, jog į kai kuriuos konkursus mokinių darbus tenka siųsti paštu. Yra buvę ir taip, kad darbai iškeliauja, o iš organizatorių nesulaukiama jokių žinių nei apie tai, ar jie sėkmingai atkeliavo, nei apie konkurso rezultatus.
Pedagogai savo mokinius ragina dalyvauti tik išbandytuose, patikimų organizatorių rengiamuose konkursuose bei parodose.
Mokiniai tautodailę priima
Šiuolaikiniams mokiniams tautodailės tradicijas perduodančios pedagogų poros teigimu, ne visi mokiniai sugeba priimti tai, ką mokytojai jiems siūlo.
Pašnekovų klausėme, kaip jiems, dirbantiems su jaunimu, sekasi laviruoti tarp to, kas sena ir nauja.
„Mano tikslas yra toks, kad mokiniai pažintų tautodailės pagrindus, žinotų etnografinius regionus bei jų tautodailės ypatumus, architektūros bruožus, amatus. Svarbu, kad pažintų pasaulio dailę, modernizmą. Turėdami tokį žinių bagažą, jie gali kurti viską – ką tik nori. Tačiau tautodailė yra viso ko pagrindas ir mokiniai tą puikiai priima“, – mintimis pasidalijo A. Milėškienė.
Pašnekovai, pasakodami apie savo mokinių kūrybą, vedžiojo po gimnazijos technologijų centrą, rodė tautodailės pagrindu moksleivių iš ūkiško muilo išdrožtus rūpintojėlius ir kitokias figūras, kryžius-saulutes, prieverpstes ir kitokias mokinių sukurtas grožybes.
Tenka laužyti stereotipus
Mokytojai pasakojo: dirbdami jie susiduria su ne vienu stereotipu. Pirmiausia – su nuostata, kad dailės esą niekam nereikia, iš jos nepragyvensi ir nėra ko mokinių kankinti įvairiomis užduotimis.
Tokius mokinių ar net suaugusiųjų teiginius A. Milėškienė atremia savu argumentu: žinių apie dailę, estetinės nuovokos žmogui reikia visur – darant remontą, derinant drabužių spalvas, renkantis papuošalus, vartant spalvingais piešiniais iliustruotas knygas ir panašiai.
Dar esama kitos grupės stereotipų apie tai, kad vienas ar kitas darbas yra vyriškas arba moteriškas. Neretas nusistebi, kad Plungėje vykusios parodos-konkurso laureatė G. Grigalytė pateikė iš medžio drožtus dirbinius.
„Tai yra stereotipas, kad drožyba – vyriškas darbas. Aišku, medis – sunki medžiaga, su juo dirbant reikia fizinės jėgos, tačiau daug mergaičių mėgsta drožinėti, jos jaučia formas, jų geresnis erdvinis mąstymas, jos kruopštesnės nei berniukai“, – pastebėjo R. Milėška.
Įvairovė padeda atrasti save
Pašnekovų teigimu, nors mokiniams ir mokytojams malonu būti įvertintiems už nuveiktus darbus, džiugiausios yra akimirkos, kai mokiniai, einantys ieškojimų keliu, pajaučia kūrybos džiaugsmą.
Pedagogai pasakojo gimnazistams duodantys įvairių užduočių iš įvairių sričių. Pradedant karpiniais, tautodaile, tapyba, grafika, baigiant skulptūra, keramika.
„Šalia tautodailės kaip atsvara visada yra ir užduotys, kurias atliekant jiems tenka sukurti kažką modernaus. Tegul renkasi, nes kuo daugiau sričių mokiniai „pačiupinėja“, pajaučia, tuo lengviau atranda tai, kas jiems arčiausiai širdies. Mūsų, mokytojų, užduotis: pastebėti gebantį kurti vaiką, paskatinti lankyti būrelį, domėtis, dalyvauti konkursuose. Tik tada ateina rezultatai, o pamatę rezultatus, išbandę vienus ar kitus dalykus, mokiniai pamažu ima atrasti save“, – mintimis pasidalijo A. Milėškienė.
Pedagogės teigimu, neįdomu, kai skirtingos klasės atlieka tas pačias kūrybines užduotis, tad juodu su vyru stengiasi sugalvoti ir kaskart pasiūlyti mokiniams vis kažką naujo.
Tradicijų išmanymas nekenkia
Paklausti apie tai, kaip gyvenantiesiems šiandieninėje skubančioje, greitai nusipirkti, panaudoti ir išmesti įpratusioje visuomenėje „nepamesti“ savo lietuviškosios tapatybės, mokytojai susimąsto ir po to ima kalbėti apie gilias lietuvių tradicijas.
„Mes su žmona esame folkloro ansamblio „Alksna“ nariai. Ir mums tai patinka. Mūsų dukra auga tokioje aplinkoje. Manome, kad jai tai nepakenks. Lygiai taip pat, kaip ir mokinių moderniam gyvenimui nepakenks žinios apie lietuvių tradicijas. Ar vaikams tai įdomu, didele dalimi priklauso nuo tėvų, senelių požiūrio. Ir net jei mokinių artimiesiems tai neįdomu, jeigu jie neturi supratimo, nieko tokio – mūsų, mokytojų, pareiga mokiniams duoti tą supratimą“, – sakė R. Milėška.
Dvi teorijos apie simbolius
Kalbėdami apie liaudies meno kūrinių ornamentus, pedagogai sako, jog šiuolaikiniai žmonės neretai per daug save apsunkina, ieškodami paslėptų prasmių ir simbolių. Menotyrininkai, savo laiką paskyrę liaudies meno tyrinėjimams, yra tarsi susiskirstę į dvi stovyklas. Vieni sako, jog žmonėms tai, ką jie darydavo, buvo labai gražu ir gilesnių prasmių liaudies meno simboliuose ieškoti nepataria. Kiti bando teigti, kad paprastas kaimo žmogus išmanė galaktikos sandarą ir kurdamas įvairius dirbinius galvojo apie raštų, motyvų simbolinę prasmę.
„Manau, kad viskas buvo kur kas paprasčiau, nei bandoma teigti. Pavyzdžiui, Velykoms margindami kiaušinius žmonės braižė tuos brūkšnelius taip, kad būtų gražu. Dar, aišku, vieni nuo kitų nusižiūrėdavo, o kadangi kitam žmogui lygiai taip pat kokio nors motyvo nupiešti nepavykdavo, gimdavo vis skirtingi variantai. Abejoju, ar audėja, ausdama drobę, galvojo apie žemės plotų dalijimą, planetos sandarą, moteriškumo ar vyriškumo simbolį. Taip išeidavo ir tiek“, – kalbėjo mokytoja.
