Jelena Legenzovienė: „Mes mokome jaunimą, jaunimas moko mus“

Jelena Legenzovienė: „Mano viltys ir darbų prasmė atsispindi vaikų veiduose.“

„Santarvė“ kalbasi su Jelena Legenzoviene – 2014 m. Krašto kultūros premijos laureate, Mažeikių choreografijos mokyklos mokytoja eksperte, modernaus šokio ansamblio „Niuansas“ įkūrėja ir vadove.
Pedagogė jau daug metų dirba Choreografijos mokykloje ir šokio pagrindų išmokė ne vieną šokėjų kartą, o jos vadovaujamas „Niuansas“ yra tapęs įvairių respublikinių ir tarptautinių konkursų nugalėtoju, laureatu, šis kolektyvas nuolat garsina ne tik Mažeikių kraštą, bet ir Lietu-
vą.


– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Likimas lėmė gimti Sibire, Vorkutos mieste. Šeimai grįžus į Lietuvą, gyvenau ir augau Rokiškyje. Baigiau Rokiškio 3-iąją vidurinę mokyklą, dabartinę Romuvos gimnaziją.
Nuo pat vaikystės labai mėgau gimnastiką, dailųjį čiuožimą, šokius. Visada žinojau, kad noriu tapti gimnaste, šokėja arba aktore, ar užsiimti dailiuoju čiuožimu. Polinkis šokti buvo gyvas nuo mažumės, gal nuo kokių penkerių metų žinojau, ko noriu. Įtakos tam turbūt turėjo ir mano mamytė Marija, nes ji visada mėgo šokti ir dainuoti.
Šiuolaikiniai vaikai daug ko mokosi iš interneto, o mano vaikystėje tokios galimybės nebuvo, tad aš mokiausi iš… televizoriaus. Žiūrėdavau gimnastikos, dailiojo čiuožimo transliacijas ir čia pat, prie televizoriaus ekrano, mėginau kartoti tai, ką matydavau. Ir kiek įmanoma tiksliau.
Savarankiškas mokymasis nenuėjo perniek. Mokykloje buvau pastebėta ir įvertinta jau pradinėse klasėse. Tekdavo šokti pirmose gretose, to nebijojau. Bet šokio mūsų niekas specialiai nemokė. Tik aštuntoje klasėje į kultūros centrą atvyko profesionalus vadovas Rimvydas Cikanas, kuris skatino tobulėti, mokė šokio paslapčių ir paskatino studijuoti choreografiją.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Įgijusi vidurinį išsilavinimą įstojau į LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatrinio meno fakultetą mokytis choreografijos specialybės. Sėkmingai užbaigusi studijas gavau paskyrimą dirbti Mažeikiuose. Čia tik neseniai buvo atsidaręs Muzikos mokyklos choreografijos skyrius, jame pradėjau dirbti, sukūriau šeimą ir likau… Dabar Mažeikiai – mano miestas.
Nors nuo vaikystės žinojau, kuo noriu būti, su kuo noriu sieti savo ateitį, išvykti studijuoti į Klaipėdą nebuvo lengva. Mama dvejojo dėl mano pasirinkimo, ji sakydavo, kad geriau žiūrėti, kas vyksta scenoje, nei pačiai būti ant scenos. Tačiau vyresnioji sesuo Natalija perkalbėjo mamą. Jos argumentas buvo įtikinamas: „Jelena yra laiminga, žinodama, kuo nori tapti gyvenime, reikia pasitikėti ja ir leisti jai tai padaryti, kitaip ji nebus laiminga.“
Praėjo nemažai laiko, kai sužinojau, kaip vyresnioji sesuo įkalbėjo mamą. Galima sakyti, kad būtent Natalijos dėka tapau tuo, kuo tapau.
– Mažeikių krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas. Kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Daug yra tokių žmonių, kurie kaip aš myli savo profesiją, kurie tam atiduoda daug jėgų. Esu labai dėkinga už tai, kad buvau mažeikiškių pastebėta, kad esu vertinama. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę propaguoti, populiarinti modernų šokį. „Niuansas“ – tai lyg mano jau užaugintas kūdikis. Turbūt didžioji dalis darbų ir įvertinimų susiję su šiuo kolektyvu. Buvo įvertinta ir veikla, susijusi su festivalio „Šėlsmas“ atsiradimu Mažeikiuose bei jo populiarinimu. Kūrybiniame procese dalyvavo ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio šokėjai, choreografai, žinomi savo srities specialistai. Pavyko pritraukti bendrai veiklai Kauno šokių teatrą „Aura“, Birutę Letukaitę-Komskienę su tarptautine šokėjų choreografų grupe. Bendradarbiaujame iki šiol. Daug darbelių sudėta Mažeikių miesto bei respublikinėse šventėse.

Jelenai Legenzovienei Mažeikių krašto kultūros premija buvo įteikta 2014 m.

Per kelis darbo dešimtmečius išugdyta nemažai žinomų šokėjų ar su menu susijusių žmonių. Tai ir Tadas Rimgaila – žinomas šokėjas, renginių vedėjas, Edita Gaižauskienė, dirbanti Viekšniuose, Vinco Deniušio meno mokykloje. Nemažai mano mokinių pasirinko choreografo specialybę ir skleidžia meilę šokiui.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Puoselėti modernaus šokio meną, sekti ir įnešti naujausias tendencijas toliau vykdant modernaus šokio sklaidą Mažeikiuose. Suteikti ugdytiniams galimybę parodyti savo gebėjimus Lietuvoje ir už jos ribų.
Mano viltys, planai atsispindi mano vaikuose, ugdytiniuose. Jie tęsia labai prasmingą veiklą – vaikų ir jaunimo užimtumo ir laisvalaikio, estetikos lavinimo bei kūrybingumo tradiciją.
Mano svarbiausias tikslas – atskleisti vaikų gebėjimus, išmokyti šokio pagrindų, išlaisvinti jų sielą ir skatinti kurti.
Džiaugiuosi, kad tenka dirbti su labai talentingais vaikais.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Turbūt labiausiai trūksta laiko viskam. Norisi labai daug padaryti, daug pamatyti ir vaikams parodyti. Norėtųsi kažkokio projekto ar programos, plano, kuriuo vadovaudamiesi galėtume gyvai vaikams parodyti tikrą operą ir baletą Vilniaus ar Rygos operos ir baleto teatre nors kartą ar du per metus.
Tokį planą ar programą, kaip kultūriniai mainai tarp šalių kaimynių, gal galėtų parengti, kaip seniau būdavo, Mažeikių kultūros skyrius. Pasigendame to… Gerai, kad mūsų miesto menininkai gan aktyvūs ir imasi iniciatyvos, tačiau reikia, kad kažkas užsiimtų būtent rajono kultūra, įvairiapusiu kultūriniu gyvenimu, rengtų projektus, kuriuose galėtų dalyvauti įvairios ugdymo įstaigos. Kad nebūtų apsiribota vien tik keliais koncertais ar spektakliais.
Norisi, kad būtų skatinamas šiek tiek kitoks, aukštesnis kultūrinis išprusimas.
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Mūsų vaikai tikrai protingi, gerai išauklėti, bent jau man tenka dirbti su tokiais. Dirbu su labai šviesiu jaunimu ir tai mane žavi. Tačiau matosi ir spragos, kad jie nelabai turi bendro supratimo apie teatrą, retas yra matęs „gyvą“ baletą, operą. Reikia daug aiškinti, pasakoti, mokyti drąsos ir vengti provincialumo.

Choreografė su modernaus šokio kolektyvu „Niuansas“ aktyviai dalyvauja ir tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose. Nuotr. iš šokio kolektyvo „Niuansas“ archyvo

Jaunimo poreikiai, ačiū Dievui, yra daug didesni ir platesni negu mūsų krašto galimybės – ir tai natūralu.
Iš tiesų, mes mokome jaunimą, o jaunimas moko mus… Ir tai yra labai gerai, kad jie ieško savo kelių.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Galvoju, kad reikia paskatinti jaunimą grįžti į savo gimtuosius miestus ar miestelius, į tai turėtų būti orientuota valstybės politika. Gal nebloga buvo ankstesnė praktika, kai pabaigus studijas būdavo dalijami paskyrimai ir jų negalėdavai atsisakyti? Privalėdavai kelerius metus dirbti nurodytoje vietoje. Daugelis ten ir likdavo, nes prisirišdavo prie krašto, prie žmonių.
Kūryba – toks procesas, kuris yra tavyje, tad nelabai svarbu, kur tai daroma. Svarbu, kad jis vyktų ir duotų rezultatų. Taip, didmiestyje yra daugiau galimybių rinktis, tačiau ir čia jų yra. Mūsų pergalės konkursuose tai puikiai įrodo, o konkurentų būna ir iš labai didelių miestų…
Geras paskatinimas jaunimui sugrįžti būtų ir patrauklių, šiuolaikiškų darbo sąlygų sukūrimas, lengvatos būstui įsigyti arba tiesiog galimybė jaunus specialistus apgyvendinti. Ankstesniais laikais taip ir būdavo… Manau, tai turėtų suveikti ir dabar.
Nuotr. iš redakcijos ir asmeninių archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video