Jonas Jurkus: laikas seniesiems politikams savo vietas užleisti jaunimui

BIOGRAFINIAI FAKTAI
Jonas Jurkus gimė 1954 m. vasario 24 d. Staiginės kaime, Tauragės rajone.
Baigęs Šilutės rajono Žukų aštuonmetę mokyklą mokėsi Klaipėdos profesinėje technikos mokykloje, įgijo šaltkalvio, laivų surinkėjo korpusininko specialybę. 1971–1974 m. dirbdamas Klaipėdos laivų remonto įmonėje, vakarinėje mokykloje įgijo vidurinį išsilavinimą.
1976 m. atvyko į Mažeikius, Pabaltijo specializuotoje montavimo valdyboje dirbo šaltkalviu montuotoju, vėliau brigadininku, padalinio vadovu.
Mažeikių vakariniame politechnikume įgijo techniko statybininko specialybę, vėliau neakivaizdžiai baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, inžinieriaus mechaniko specialybės studijas. Prieš dvylika metų Šiaulių universitete įgijo ekonomikos magistro laipsnį.
J. Jurkus 1987–1990 m. buvo išrinktas Mažeikių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, o 1990–1995 m. – Mažeikių miesto meru. 1995–2000 m. dirbo privačioje įmonėje „Inkomi LM“ generalinio direktoriaus pavaduotoju gamybai.
2000 m. politikas buvo išrinktas į Seimą, jame dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, Tarpparlamentinių ryšių grupėje. Baigęs kadenciją sugrįžo į UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ ir dar daugiau nei dešimtmetį vadovavo šiai įmonei.
Nuo 1990 m. politikas ne kartą buvo renkamas į savivaldą, šią kadenciją jis yra Tarybos socialdemokratų frakcijos seniūnas.
J. Jurkus Seime buvo tik vieną kadenciją, tačiau patikino: to pakartoti nenorėtų.
„Būti Seimo nariu nelabai patiko, gamyba yra įdomesnis dalykas“, – teigė politikas.

Tęsiame pažintį su mažeikiškių rinktais parlamentarais. Šį kartą „Santarvės“ pašnekovas – socialdemokratas Jonas Jurkus. Politikas Seime dirbo vieną kadenciją (2000–2004), tačiau patikino, kad to pakartoti nenorėtų.
„Būti Seimo nariu nelabai patiko, gamyba yra įdomesnis dalykas“, – teigė pašnekovas.

– Seime dirbote vieną kadenciją – ketverius metus. Kokie, Jūsų vertinimu, buvo svarbiausi darbai, parlamento sprendimai, prie kurių prisidėjote ar pats inicijavote?
– Darbo sėkmė priklauso nuo to, kuriai pusei priklausai. Esi opozicijoje ar valdančiojoje daugumoje. Jei esi opozicijoje, tai nelabai ką gali padėti savo rinkėjams – tik sąžiningai dirbi parlamentaro darbą. Teikti įstatymo pataisų projektus turi protingai, apgalvotai, kad sulauktum palaikymo.
Tas subtilybes supratau tik po kurio laiko, kai patekau į Seimą. Kad „praeitų“ tavo siūloma pataisa, būtina užsitikrinti palaikymą. Todėl bendraminčių ieškodavau savo frakcijoje ir kitur. Prisikalbindavau iš visur bent po porą žmonių, ir mano pasiūlymai sulaukdavo palaikymo. Tai savotiškas diplomatinis žaidimas. Kai kurios priimtos įstatymų pataisos galioja iki dabar.
– Ar galite įvardyti tai, ką laikote savo didžiausiu pasiekimu parlamente?
– Teko pusmetį pabūti valdančiojoje daugumoje ir to laiko pakako padėti ne tik mažeikiškiams, bet ir kitų rajonų gyventojams. Viena iš tokių pataisų buvo ta, kad patvirtintos lengvatos studentams, važinėjantiems studijuoti autobusais. Iki tol lengvatas, pigesnius bilietus gaudavo tik studentai, važinėjantys traukiniais. Man pasiūlius, iki šiol studentai, pateikę studentų pažymėjimus, už kelionę autobusu sumoka mažiau.
Jei kalbėtume apie Mažeikius, tai per kadenciją Seime į rajoną pavyko pritraukti apie šimtą milijonų litų (apie 300 tūkst. eurų). Galiu drąsiai pasakyti, kad nė vienam buvusiam Seimo nariui, išrinktam mažeikiškių, tokio pinigų kraičio nepavyko „parvežti“.
Kaip vienas iš matomiausių darbų yra dabartinis Mažeikių rajono policijos komisariato pastatas. Tik mano iniciatyva ir pastangomis buvo gautas finansavimas naujam pastatui, suteikta lėšų ir jam įrengti. Gautas finansavimas ir ligoninės remontui, valymo įrenginių statybai, kapitaliniams Viekšnių, Sedos ir Senamiesčio vidurinių mokyklų remontams. Sunku viską dabar ir prisiminti.
– Keletą metų atrodė, kad esate pasitraukęs iš politinio gyvenimo. Kodėl taip nutiko, ką tuo metu veikėte?
– Baigęs kadenciją Seime visiškai iš politinio gyvenimo nebuvau pasitraukęs. Buvau partijos Mažeikių socialdemokratų skyriaus prezidiumo ir šios partijos tarybos narys. Tuo metu priimtas įstatymas, kad savivaldybėms priklausančių įmonių direktoriai negali būti tarybos nariais. Reikėjo apsispręsti: aš pasirinkau būti įmonės vadovu, nors turėjau pasiūlymų būti ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi bei mero pavaduotoju. Turėjau tų pasiūlymų, bet priėmiau tokį sprendimą, kad reikia pabaigti pradėtus darbus „Mažeikių šilumos tinkluose“. Vienas iš tuomet išsikeltų darbų ir tikslų – pasiekti, kad šilumos kainos pas mus būtų vienos mažiausių Lietuvoje, įdiegti modernizavimą.
Aš specialiai truputį atsitraukiau nuo vietinės politikos, savivaldos, nes mačiau, kad man labai gerai sekasi gamyboje. Šioje veikloje sulaukiau ne vienos padėkos ir apdovanojimų net ir iš aukščiausių šalies vadovų rankų. Galiu pasidžiaugti, kad pavyko įgyvendinti devyniasdešimt devynis procentus sumanymų. Likusią dalį liko įgyvendinti buvusiems kolegoms.
Atėjus laikui pasitraukti iš „Mažeikių šilumos tinklų“ vadovo pareigų, grįžau į aktyvesnį politinį gyvenimą Mažeikiuose. Viskas susidėliojo natūraliai.
– Kaip Seimo nario patirtis Jums praverčia dirbant savivaldoje?
– Ši patirtis, kaip ir visos kitos, praverčia. Kai reikia, turi sugebėti pabūti diplomatu, kai prireikia – nepabijoti pabūti ir karštakošiu, ginant savo poziciją ir sumanymus.
Per politinę karjerą ne kartą yra tekę būti opozicijoje ir suprasti, kad tai yra didžiulis darbas. Ypač kai šią kadenciją iš pradžių reikėjo dirbti Savivaldybės tarybos opozicijoje. Man, kaip socialdemokratų frakcijos pirmininkui, reikėjo daug ką prisiminti, išstudijuoti, išsinagrinėti, kad galėčiau tinkamai oponuoti politinei daugumai, drąsiai kalbėti. Iš tiesų, buvo nelengva ir čia pravertė Seimo nario patirtis.
Šiuo metu Taryboje persiskirsčius politinėms jėgoms ir man su kolegomis jau užimant valdančiųjų poziciją, keitėsi ir mūsų darbas. Dabar yra sunkiau mano kolegoms, savivaldoje užimantiems vadovaujančius postus, esantiems vykdančiojoje valdžioje. Mes, vyresnės kartos politikai, nusprendėme savo vietas užleisti kur kas jaunesniems, kad jie įgytų patirties. Todėl pats nesiveržiau į vadovaujančias savivaldos vietas. Frakcijų seniūnui taip pat užtenka darbo, ypač jei jį nuoširdžiai ir sąžiningai dirbi. Nusprendžiau geriau daugiau laiko praleisti su vaikais ir anūkais, nei būti vienokiu ar kitokiu vadovu savivaldoje.
– Politinis gyvenimas, politikų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo savo krašto kultūros puoselėjimo, gerovės kūrimo. Kokios galimybės tam yra šiandien? Ar šiems dalykams yra skiriama pakankamai dėmesio?
– Reikia pripažinti, kad miestas ir rajonas per paskutinius du dešimtmečius vystėsi, gražėjo.
Tiek vietos politikai, tiek Savivaldybės administracija priėmė gana griežtus ir galbūt ne visiems mažeikiškiams tinkančius ar patinkančius sprendimus. Pačiam būnant meru teko priimti sprendimą nugriauti senąjį pėsčiųjų tiltą per geležinkelį, nes jis jau buvo visiškai nesaugus, kėlė pavojų aplinkiniams ir galėjo bet kada nugriūti. Reikalavome, kad geležinkeliečiai pastatytų naują, tačiau tai gana sunkiai sekėsi padaryti. Prireikė net poros dešimtmečių, kad šis tiltas vėl būtų pastatytas.
Be abejo, neapsieita ir be nusivylimų, skaudžių praradimų. Vienas tokių, mano manymu, yra didžiojo sporto komplekso praradimas. Buvo sudėta labai daug vilčių ir begalinio noro, kad mes turėtume savo sporto kompleksą, o dabar belieka apgailestauti. Greičiausiai jau viskas yra prarasta ir Mažeikiai šio statinio nebeturės.
– Politikoje sukatės ne vienus metus. Dirbant Seime, teko pagyventi ir sostinėje. Galite palyginti gyvenimą kitur ir Mažeikiuose. Kokie svarbiausi Jūsų pastebėti pokyčiai, jei kalbėtume apie mažeikiškių pilietiškumą ir pagarbą savo kraštui?
– Daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Kitas ir gyvendamas Vilniuje nesididžiuoja sostine ir sako, kad „lenkų krašte gyvenu.“ Jeigu myli savo kraštą, nesvarbu, ar tu čia gimęs, užaugęs, ar tik atvažiavęs iš kitur. Bet jeigu daug metų čia gyveni, tai turėtum būti atsidavęs tam kraštui, stengtis pasirūpinti jo gerove. Tik gaila, kad šiuo metu mūsų, kaip politikų ir priimančių sprendimus žmonių, rankos savotiškai surištos. Tenka pripažinti, kad vis dar siautėjanti pandemija pridarė daug žalos ekonomikai, kurios padarinius jausime dar ilgai, net ir po kelerių metų. Todėl finansinės galimybės kažką keisti ar daryti yra ribotos. Belieka tik apsišarvuoti kantrybe ir sulaukti momento, kai ne tik žodžiais, bet ir darbais galėsime mylėti savo kraštą.
Nuotr. iš redakcijos archyvo