Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Šiandien – gražiausia vasaros šventė – Rasos arba Joninės. Bus pažymima ilgiausia diena ir trumpiausia naktis, kuri nuo senų senovės buvo sureikšminta, apipinta įvairiausiais papročiais, apeigomis, net mistiniais dalykais.
Žmonės manė, kad ši naktis yra stebuklinga.
Atiduodama pagarba gamtai
Senovės lietuviai šią naktį švęsdavo kaip vasaros saulėgrįžos šventę, vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis. Ši šventė dar vadinama Rasomis arba Kupolėmis, bet etnologai teigia, kad šie pavadinimai yra tik vasaros saulėgrįžos šventės kai kurių apeigų pavadinimai.
Mažeikių muziejaus darbuotoja Jūratė Miliauskytė teigė, kad Joninės panašiai švenčiamos visoje Lietuvoje – kitokios gali būti tik kai kurios apeigos, savų šventės elementų į šias apeigas gali įsivesti kiekvieno kaimo išmoningi ir išradingi žmonės, sugebantys paįvairinti šventę kitais žaidimais ir pramogomis.
„Bet Rasų ar Joninių esmė visur ta pati: tai kūrimo, prasidėjimo šventė, kai suvešėjusi gamta yra pasiruošusi pradėti naują gyvybę. Rasoje slepiasi ir amžina žmogaus viltis pergalėti blogį ir mirtį. Dėl to stengiamasi apsaugoti save, javus, namus, gyvulius, pergudrauti raganas“, – pasakojo muziejininkė.
Žolynai – Kupolės
Nuo senų senovės vasaros saulėgrįžos didžiausia pagarba būdavo atiduodama augmenijai, vandeniui, saulei ir ugniai. Kaip tai daryti – žmonių išmonės reikalas, bet kiekvienas ritualas, kiekviena apeiga turėjo tam tikrą prasmę.
J. Miliauskytės teigimu, Joninių naktį ypatinga reikšmė priskiriama augmenijai. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaprastos magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu, o surinkti žolynai – kupolėmis. Šis paprotys labai senos kilmės, minimas dar XIII amžiuje.
Spėjama, kad Kupolė galėjo būti ir javų ar apskritai augalijos dvasia, galbūt Rasos motina.
Pindavo vainikus
Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų.
„Prisimenu, eidavome pieva ir kas devyni žingsniai nežiūrėdamos skindavome kurią nors žolę, paskui iš tų surinktų žolių pindavome vainikus, puošdavome namus ar burdavomės.
Mesdavom vainiką per galvą į medį ar kokią kartį, kur tik jis galėdavo užsikabinti. Kiek kartų mesdavai, kol užsikabindavo, po tiek metų galėjai ištekėti. Šitas burtas, kaip ir visi kiti, galioja tik vienerius metus: kitais metais burtis reikia vėl iš naujo“, – pasakojo J. Miliauskytė.
Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės. Kupole taip pat vadinama žolynais papuošta kartis. Ją tvirtindavo prie vartų, pro kuriuos vėliau veš javus.
Joninių rasa – stebuklinga
Per vasaros saulėgrįžą renkamos vaistažolės: dažnai išvakarėse ar anksti rytą prieš saulėtekį, nes buvo tikima, kad tuo metu žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki.
J. Miliauskytė teigia, kad vaistažolių žalumą ar žiedus reikia rinkti iki Joninių: vėliau jos praranda gydomąsias savybes. Po Joninių renkami augalų vaisiai, uogos ar šaknys.
Vasaros saulėgrįžos šventės metu ypač didelę reikšmę turėjo ir vanduo. Lietus ir vanduo ne tik „apvaisina“ žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai.
Rasą surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, išbarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės.
Pats Rasų pavadinimas gali būti siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasmenindavo, dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus.
Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.
Mistinis žiedo ieškojimas
Viena paslaptingiausių, mistiškiausių Joninių apeigų – tą naktį pražystančio paparčio žiedo paieška. Lietuviai jo ieškoti eidavo vidurnaktį. Tikėta, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregis – gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis, jis supranta net paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę.
J. Miliauskytė atkreipia dėmesį į tai, kad paparčio žiedo eita ieškoti ne su linksma kompanija, besilinksminant.
„Jo galima eiti ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Aplink neturi girdėtis jokių garsų, net kaimo šunų lojimo. Įsivaizduojat, kokį mišką turėdavo susirasti žmogus eidamas ieškoti žiedo? Iš čia ir visa mistika, visos paslaptys. Kas ten žino, kiek buvo tų ieškotojų, juk žiedas iki šiol dar nerastas“, – šypsojosi pašnekovė.
Toliau – dar įdomiau: atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet esą suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės.
Joninių burtai
Kaip ir visų švenčių metu, taip ir per Jonines neapsieinama be burtų. Jaunimas Joninių naktį šokinėdavo per laužą: buvo manoma, kad jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie šiemet susituoks.
Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus. Manyta: jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo. Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, ji dar šiais metais nesusiras vyro.
Merginos naktį burdavosi ir iš žolynų. Skaičiuodavo ramunės žiedlapius, žiedus puokštėje: myli, nemyli, arba jei porinis skaičius – susiras porą, jei neporinis – dar ne.
Dar vienas įdomus spėjimas merginoms: patariama prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Iš ryto pasižiūrėti į tą apverstą velėną, koks iš jos išlenda vabaliukas: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas, paprastas, jeigu margas – vyras bus valdininkas arba kariškis, jeigu žalias – ūkininkas.
Prietarai ir papročiai
Šventės rytą žmonės stebėdavo rasą: kuo ji didesnė, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa, prieš saulei patekant, turinti nepaprastų gydomųjų galių – nusiprausus Kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamosios susapnuoti būsimą vyrą.
Naktį pievose buvo braukoma marška ir surenkama rasa, kurią naudojo gydymui.
Saulė laikyta šviesos deive, žmonių, gyvulių ir augalų globėja. Ją labai mylėjo, meldėsi jai, aukojo aukas. Visą naktį šokę ir dainavę, žaidę žaidimus – rytą žmonės sutikdavo saulės patekėjimą.
Nuo seno per Jonines buvo vaišinamasi įvairiausiais sūriais – šviežiais, džiovintais, pakeptais, su kmynais ar peletrūnais – tai pagrindinis Joninių patiekalas.
Tądien spėdavo ir orus. Jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos, o jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus vėjuotos ir lietingos. Lietinga Joninių naktis pranašauja – Kalėdos bus su pūgomis.
