„Groti armonika nėra sunku, svarbu pataikyti melodiją. O štai būgnus mušti atsakingiau – kartą kitą nepataikysi į ritmą, tai rimti muzikantai tavęs nebepriims į savo kapelą“, – šmaikščiai apie savo laisvalaikį kalbėjo 80-ąjį gimtadienį šiandien švęsiantis tirkšliškis Vaclovas Krapauskas.
Muzika – nuo vaikystės
Lietuvos policijos veteranų asociacijos Mažeikių filialo garbės narys V. Krapauskas „Santarvei“ tvirtino, kad muzika jį lydi nuo pat gimimo, tad klausimo: groti ar negroti – nebuvę.
Jis jau nuo šešerių metų mušė būgną. Grojo, kaip pats sako, mažoje šeimyninėje kapeloje.
„Jau tokio amžiaus pradėjau groti įvairiais nesudėtingais instrumentais mūsų namų kapeloje, kurioje muzikavo tėvelis, dvi seserys. Kai buvau šešiolikos metų, išsipildė mano svajonė – šalia namų vyko melioracijos darbai, tad per vasarą padėdavau melioratoriams. Užsidirbau pinigėlių ir nusipirkau armoniką. Šiokią tokią pažintį su muzika jau turėjau. Ir, nors niekas nemokė, pats po truputį išmokau tampyti armoniką“, – pasakojo tirkšliškis.
Armonika jaunuoliui tapo ne tik pomėgiu, bet ir finansine paspirtimi – pasak V. Krapausko, kapelose anksčiau buvo po penkis ar šešis muzikantus, kuriems už šokių vakarus tekdavo mokėti daugiau, o kai Vaclovas jau geriau pramoko groti ir Račaliuose jį kviesdavo groti šokiams, finansinė situacija buvo palankesnė. Jis grojo armonika, pasiimdavo būgnininką ir gaudavo apie trisdešimt rublių.
Įteikta padėka
Vien grojimu sotus nebūsi. Šešiolika metų tirkšliškis tarnavo tuometinėje milicijoje kelių inspektoriumi. Su tarnyba armonika nelabai derėjo, o ir groti nebuvę kada.
„Tarnavau sovietinėje kariuomenėje trejus metus, pramokau groti klarnetu. Po mano tarnybos Tirkšliuose buvome subūrę kapelą, ir gal kokius penkerius metus koncertuodavome miestelyje. Pradėjęs tarnybą vidaus reikalų sistemoje, nebegrojau, o kai baigiau – kažkaip vėl po truputį įsivažiavau. Grįžau tampyti armonikos“, – kalbėjo muzikantas.
Iš natų Vaclovas bandė groti tik kariuomenėje – tuomet, kai mokėsi groti klarnetu. Tai jam pasirodę per sunku, todėl vaikinas rado paprastesnį būdą. Kai išgirsdavo per radiją grojant polką, valsą ar fokstrotą, tuoj pabandydavo pamėgdžioti, „nušlifuoti“. Ir, žiūrėk, visai neblogai pasiseka.
Už tą sėkmę, kuri tęsiasi jau daugiau nei 60 metų, pernai V. Krapauskui buvo įteikta Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus padėka. Padėkota už ištikimybę savo krašto muzikavimui ir puikų pasirodymą koncerte „Griežia Mažeikių ir Skuodo liaudies muzikantai“.
Kartais muzika gimsta ir jam pačiam – viena kompozicija taip patikusi, kad armonikieriai ir dabar sako: „Na, varome Vaciaus polką!“.
Muzika priklauso nuo nuotaikos
Tai, kad buvo imlus muzikai, tirkšliškis iliustravo pavyzdžiu: kai jis dar buvo jaunas, po kūlimo vienas pažįstamas atsinešė naują akordeoną. Vaclovui kilo noras instrumentą išbandyti – ir po vieno vakaro pratybų jau pavyko kažkiek pagroti. Tiesa, V. Krapauskas pripažįsta, kad armonika groti lengviau – akordeone, pasak jo, bosai išdėstyti „bjauriau“ – įskypai.
„Išeidamas į kariuomenę, armoniką palikau, tad dešimčia metų jaunesnis brolis per trejus metus taip grojo, kad man grįžus nė vieno skambaus balso joje nebuvo nebuvę. Dabar turiu penkias armonikas, iš kurių dvi gana neblogai skamba, būgną – tokį nedidelį – turiu tik vieną“, – pasakojo policijos veteranas.
Armonika ir dabar skamba Vaclovo namuose – pasak jo, užgroja, kai yra nuotaika, ir dėl savęs. Tada atrodo, kad taip gražiai sekasi… O štai, kai nėra nuotaikos, tai ir grojimas būna kažkoks nevykęs.
Palydi žmoną su muzika
Apie tai, kad žmona Alma nepritartų vyro muzikavimui, kalbos nėra. Ji pati linkusi prie menų – žinoma tautodailininkė A. Krapauskienė – rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatė, yra surengusi daugiau kaip 25 asmenines parodas, kuria eilėraščius.
„Mes vienas kitą papildome – ji vyksta į susitikimus ir renginius, skaito savo kūrybą, aš pagroju, palydžiu ją muzika…
Tiek sūnus, tiek duktė baigė muzikos mokyklą. Sūnus ir dabar groja mušamaisiais „Subatvakaryje“. Bandžiau juos mokyti groti armonika, nepatiko. Per vasaros atostogas pas mane laiką leisdavo dukros sūnūs, juos lavinau, buvo kiek pramokę groti armonika, tačiau taip, kad instrumentas juos trauktų, nėra – nemuzikuoja“, – apgailestavo tirkšliškis.
Iki karantino veiklos Vaclovui visiškai užtekdavę. Anot muzikanto, per savaitę ištaikydavo tik dvi „poilsio“ dienas – dienas be muzikos, mat tirkšliškis jis jau daug metų groja ansamblyje „Goja“, Lietuvos pensininkų draugijos Mažeikių bendrijos ansamblyje „Bočiai“, neįgaliųjų kolektyve. Be to, kartą per savaitę vykdavo į repeticijas Pikeliuose, kur grojo vietos kapeloje.
Dabar kultūrinė veikla pristabdyta, tačiau muzikantas nenusimena, jis žino: viskas kada nors grįš į savo vėžes.
