Dvylikoje Žemaitijos rajonų ir miestų savivaldybių 2024-ieji metai yra paskelbti Žemaitiško rašto metais. Tokį sprendimą patvirtino ir Mažeikių rajono savivaldybės taryba.
Žemaitiško rašto metais kultūros, švietimo įstaigų, organizacijų atstovai organizuoja įvairius renginius, iniciatyvas, kurių pagrindinis tikslas – saugoti regioninį tautinį tapatumą.
Žemaitiškumas juntamas vis labiau
Gegužę Mažeikių Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje vyko vienas iš Žemaitiško rašto metams skirtų renginių.
Jame dalyvavo humanitarinių mokslų daktaras, lituanistas, kalbininkas, žemaičių kalbos saugotojas ir puoselėtojas Juozas Pabrėža.
Iš Skuodo kilęs, Šiauliuose gyvenantis ir dirbantis kalbininkas pasakojo, kad į biblioteką atvyko būdamas pakilios nuotaikos. Ją „atsivežė“ iš lopšelio-darželio „Linelis“, kur kelias valandas vykusiame susitikime su vaikais, auklėtojais, tėveliais svečias gyvai pamatė, kad ir mažieji mažeikiškiai moka, stengiasi šnekėti žemaitiškai.
„Pastaruoju metu Mažeikiuose žemaitiškumas vis labiau juntamas. Prieš penkiolika ir daugiau metų buvo kitaip. O dabar, žinokit, reikalai taisosi. Dėl to širdis džiaugiasi. Džiaugiasi ji ir todėl, kad žemaičių kalba, žemaitiškas raštas pastaruosius penkerius metus yra pakilime“, – pastebėjo J. Pabrėža.
Siekia įteisinti kaip regioninę kalbą
Kalbininko teigimu, kantriai ir nuosekliai daromi svarbūs darbai, stengiamasi, kad žemaičių kalba ne tik išliktų, bet ir būtų įtvirtinta kaip regioninė Žemaitijos krašto kalba.
Tai nėra paprasta, nes dalis valdžios atstovų, visuomenės galvoja, jog tai – pavojus lietuvių kalbai.
„Pastaruoju metu mes vis aiškiau pradedame įrodyti, kad siekiame ne antrosios valstybinės kalbos įtvirtinimo. Ne, valstybinė kalba yra viena – lietuvių kalba, jokių diskusijų dėl to nėra. Bet siekiame, kad žemaičių kalba būtų įteisinta kaip regioninė, kaip Žemaitijos regiono kalba“, – mintimis dalijosi J. Pabrėža.
Pasak kalbininko, tai nėra šiaip koks pastarųjų metų išsigalvojimas. Žemaičių kalbos, žemaitiško rašto dalykai pareina iš labai senų laikų, nuo lietuviškos raštijos pradžios.
„Paimi Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomą originalų Martyno Mažvydo „Katekizmą“ ir matai, kad jis parašytas žemaičių kalbos pagrindu. Ir nėra ko stebėtis, Mažvydas juk buvo žemaitis iš Švėkšnos. O mes mokyklose mokėmės jau ištaisyto „Katekizmo“ eilutes“, – kalbėjo svečias.
Pasakodamas apie žemaitiškos raštijos palikimą, J. Pabrėža priminė ir daugiau žemaitiškai parašytų kūrinių.
Svarstyklės svyravo į abi puses
Anot mokslininko, XIX amžius buvo žemaitiškos kalbos atgimimo laikas. O būtent tada sprendėsi, kokiu pagrindu – žemaičių ar aukštaičių kalbos – turėtų formuotis bendrinė lietuvių kalba.
Svarstyklės krypo vienodai tiek į žemaičių, tiek į aukštaičių pusę. Mat ir tarp žemaičių, ir tarp aukštaičių buvo tikrų, stiprių vyrų, rašiusių gerus, kalbos formavimuisi reikšmingus veikalus. Žemaičių pusėje: Dionizas Poška, Liudvikas Jucevičius, Simonas Stanevičius, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža.
„Ir dar viena asmenybė – Juozas Čiulda, jau 1855 metais buvo parašęs žemaičių kalbos gramatikos veikalą. Ir su šiuo savo darbu jis nukeliavo pas vyskupą Motiejų Valančių prašyti tą gramatikėlę kaip labai svarbią ir reikalingą žmonėms, kurie mokosi žemaitiško rašto, išleisti. Vyskupas buvo pažadėjęs tai padaryti, bet pažado neištesėjo. Knygelė išėjo tik 1993 metais, po Lietuvos atgimimo“, – pasakojo J. Pabrėža.
Kitas žemaitis – J. A. Pabrėža sukūrė savitą žemaičių kalbos gramatiką ir rašto sistemą, ketino norminti žemaičių tarmes ir kurti bendrinę rašomąją žemaičių kalbą. Tačiau leidinys, parašytas ta tema, buvo išspausdintas po jo mirties praėjus 50 metų.
„Jei tada, tame XIX amžiuje, būtų buvę išleisti Pabrėžos raštai, ypač tie, kuriuose apibrėžti žemaitiškos rašybos reikalai, ir Čiuldos gramatikėlė, bendrinė lietuvių kalba galėjo susiformuoti žemaičių kalbos pagrindu.
Atsitiko taip, kaip atsitiko: viršų paėmė vakarų aukštaičiai. Bet žemaičių kalba niekur nedingo. Ir nereikia bijoti pasakyti, kad žemaičiai dėl jaunos Lietuvos valstybės ir dėl besikuriančios valstybinės bendrinės kalbos turėjo kažkiek paaukoti brangių tapatybinių dalykų. Ir paaukojo, nepuolė ginčytis“, – pasakojo kalbininkas.
Imtis darbo įpareigojo bendraminčiai
Po gūdaus sovietmečio, prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, žmonės panoro, o, be to, jau ir galėjo pradėti grąžinti žemaitišką raštą, kalbą į jai derančią vietą. Spaudoje pasipylė straipsniai apie tai, kad žmonės nori ne tik kalbėtis, bet ir rašyti žemaitiškai, bet nežino, kaip tai daryti – vienas rašo vienaip, kitas – kitaip.
šią kalbą mylintiems žmonėms Žemaitiško rašto metų proga. Autorės nuotr.
„Man ypač svarbus vienas susirinkimas, vykęs 1991 metų balandį Palangoje. Ten iš visos Lietuvos buvo suvažiavę žemaičių kultūrininkai: istorikai, kalbininkai, rašytojai, etnografai. Pagrindinė tema buvo žemaičių kalbos ir rašto atgaivinimas.
Turėjau garbės skaityti pranešimą apie tai, kaip rašybą būtų galima šiek tiek suvienodinti.
Žemaičiams tie dalykai pritiko. Bet jie mane ir įpareigojo viską surašyti juodu ant balto. Grįžau į Šiaulius, padirbėjau ir parašiau tokį nedidelį veikalėlį, brošiūrėlę „Žemaičių rašybos patarimai“. Šiandien ji kelia juoką. Bet tai buvo pradžia, nuo ko žmonės pradėjo matyti, kaip reikia žemaitiškai rašyti šiek tiek vienodžiau“, – apie tai, kaip prasidėjo ir pamažu įsisiūbavo jo kaip žemaičių kalbos saugotojo ir puoselėtojo reikalai, prisiminė J. Pabrėža.
Vėliau drauge su savo mokytoju, mūsų kraštiečiu Aleksu Girdeniu J. Pabrėža ėmėsi tobulinti žemaičių kalbos rašybos sistemą. 1998 metais jis išleido gerokai išsamesnę knygą „Žemaičių rašyba“.
Iki šiol žemaitiška poezija, proza, straipsniai rašomi pagal šio kalbininkų dueto pasiūlytą, sutvarkytą rašybą.
Knyga, gyvenanti gražų gyvenimą
Vėliau abu garsūs kalbininkai vėl susėdo pokalbio ir nutarė: reikia parengti ir žemaičių kalbos gramatiką. Jiedu buvo apsitarę, kuris kokias dalis rašys. Tačiau 2011 metais A. Girdenis mirė.
Likęs vienas J. Pabrėža pradėjo galvoti, kad be pagalbos jis žemaičių gramatikos neįveiks, tad knygai išvysti dienos šviesą nėra lemta. Po kurio laiko jį į kampą spausti pradėjo bendraminčiai, draugai istorikai, kalbininkai.
„Jie klausė, ko laukiu, ir ragino panaudoti mokytojo man perduotas žinias, panaudoti tai, ko pats esu išmokęs, ką sukaupęs, ir sėsti prie gramatikos rašymo.
Na, o 2013 metai, kuriuos Seimas buvo paskelbęs Tarmių metais, man buvo paskutinis postūmis imtis darbo – rašyti žemaičių gramatiką“, – šypsojosi kalbininkas.
J. Pabrėža sakė nesitikėjęs, jog jo parašyta ir 2017 metais išleista knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“ gyvens tokį gražų gyvenimą. Ji buvo išleista 1,2 tūkst. egzempliorių tiražu.
Kolegos lituanistai juokėsi ir stebėjosi tuo, kad mokslo monografija išleista tokiu dideliu tiražu. Juolab kad dauguma panašių monografijų leidžiamos 300, o geriausiu atveju 500 egzempliorių tiražu.
„Atsakydavau, kad su šia knyga šiek tiek kitokie reikalai, kad ji yra ne tik mokslinis darbas apie kalbą, bet yra skirta visiems žemaičiams ir visiems žmonėms, kuriems Žemaitija brangi. Kalbėdavau, kad joje yra ir paprotinių, tradicinių dalykų. Ir pirmojo leidimo knygos „išgaravo“ labai greitai. Po dvejų metų buvo išleista dar tūkstantis šių knygų, o pernai išėjo ir trečiasis leidimas“, – knygos sėkme džiaugėsi jos autorius.
Turi viską, ką turi kiekviena kalba
Ir įvairiuose susitikimuose su Lietuvos gyventojais, ir savo knygoje J. Pabrėža aiškiai ir drąsiai teigia: žemaičių kalba yra kalba.
„Pats tikriausias įrodymas – tai, kad žemaičių kalba šiandien turi visus 4 kiekvienai kalbai privalomus dalykus: fonetiką (garsus), morfologiją (linksniavimą, asmenavimą), sintaksę (sakinių sandarą ir struktūrą) ir leksiką (žodyną). Ir visuose tuose gabaluose žemaičiai yra išlaikę tokių senų, archajiškų formų bei ypatybių, ko nebėra lietuvių bendrinėje kalboje“, – dėstė kalbininkas, vieną po kito vardydamas ir šiandien žemaičių tariamus senovinius žodžius, sakinius, garsus.
Jis kalbėjo ir apie žemaitiškai aukšto lygio poeziją, prozą, dramaturgiją kuriančius šiandieninius autorius: Edvardą Rudį, Donatą Butkų, Viktoriją Daujotytę-Pakerienę, Ireną Stražinskaitę-Glinskienę, Edmundą Untulį.
„Mažasis princas“ – žemaitiškai
Kalbant apie žemaičių grožinę literatūrą, svarbu paminėti ir kitą J. Pabrėžos atliktą darbą. Jis į šiaurės žemaičių kalbą išvertė skaitomiausią pasaulio literatūros klasikos knygą – prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“.
Šiemet popieriniu formatu išleista knyga – lyg dovana Žemaitiško rašto metų proga.
Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje bendraudamas su mažeikiškiais J. Pabrėža išsamiau papasakojo knygos žemaičių kalba atsiradimo aplinkybes.
Pasirodo, jos leidimo teisės priklauso Šveicarijoje gyvenančiam milijonieriui, didžiuliam „Mažojo princo“ gerbėjui, kolekcionieriui Markui Propst. Tuo, kad knyga būtų išversta į žemaičių kalbą ir išleista, pasirūpino Lietuvos verslininkas, „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas, į įvairias pasaulio kalbas išverstas „Mažojo princo“ knygas kolekcionuojantis Marius Čiuželis.
„Nesu vertėjas, bet kai Marius mane susirado, pristatė sumanymą išleisti „Mažąjį princą“ žemaitiškai, negalėjau atsisakyti tokio švento reikalo. Kai sutikau, visų pirma išsikėliau sau vieną tikslą: išlaikyti unikalią, romantišką „Mažojo princo“ dvasią. Ir kad kartu su ta romantine dvasia būtų išlaikyta ir žemaičių kalba, kad ji neprapultų, nepasimestų“, – pažymėjo J. Pabrėža.
Vakarų žemaičių telšiškių kalba buvo 572-oji kalba, į kurią išverstas šis kūrinys. O po to „Mažasis princas“ išėjo dar 8 kalbomis.
Įprastai – knygynuose, prekybos centruose – žemaitiško „Mažojo princo“ nusipirkti negalima. Jos popierinį variantą galima užsisakyti interneto svetainėje https://www.mazasis-princas.lt/.
Už knygas gauti pinigai atitenka labdarai. Tačiau elektroninę knygą skaityti ir audioknygos klausytis bei atsisiųsti galima nemokamai – tame pačiame puslapyje.
