Juozo Miltinio pėdsakais: Akmenė, Ramoniškė, Viekšniai, Kaunas…

Juozas Miltinis repeticijoje. „Tuo metu, kai dirbu, esu laimingas, nes galiu užmiršti nesėkmes. Nesvarbu, kad ko nors trūksta buityje, bet užtat yra repeticija…“ (Iš T. Sakalausko „Monologų“)

Tęsinys. Pradžia Nr. 55.

Į Kauną!

1926-ųjų rudenį Juozas Miltinis, kuriam tuoj sueis devyniolika, išvažiuoja į Kauną. Tais metais prie Kauno Tėvų Jėzuitų gimnazijos buvo atidaryta penkta klasė. Į ją ir įstojo Miltinis.
Motina pardavė veršį, pasiuvo kostiumėlį, įdėjo pinigų ir išleido sūnų į mokslus. Tomas Sakalauskas „Monologuose“ cituoja J. Miltinį: „Mano gyvenimo fantastiniai vingiai ir atsirado dėl to, kad nebuvo ekonominių galimybių“.
Gimnazijos pedagogai J. Miltinį kaip neturtingą atleido nuo mokesčio – 50 litų, apsigyveno jis vienuolyno bendrabutyje. Tačiau pasimokius keturis mėnesius, Juozas buvo išvarytas iš Jėzuitų gimnazijos. Už ką? Jei be detalių, atsakymas paprastas – už teatrą. Kodėl? Pasakoja J. Miltinis:
„Iš jėzuitų gimnazijos išėjau kaip laukinukas. O Kaune pamačiau margą kultūros centrą. Mečiausi į meną, nerūkiau, negėriau, žodžiu, maždaug iki trisdešimties metų buvau visiškas abstinentas.
Nežinau, kuo mane traukė teatras – ir neapvylė. Gal kad ten galima viską atrasti, ten – metaforiškai galima viskuo būti, – ir šventuoju, ir karaliumi, gali su dievu kalbėtis ir velnią apgauti… Gali kaip su keltu ir į dangų pakilti, ir į pragarą nusileisti, kaip Edipas kad patiria žmogaus galios viršūnes ir kančias, vienišumo bedugnę, kaip Makbetas, kurio visos ląstelės prisodrintos dramatizmo – menkiausias susidūrimas tuoj jį veda į konfliktą, – čia su aplinka, čia su savimi… Man teatras – kaip tarpininkas tyrinėti, pažinti žmogų… Būdas susikalbėti su savimi…(T. Sakalauskas. Monologai. Vilnius: Mintis, 1981).

Juozas Miltinis su giminaitėmis per motinos mirties paminėjimo metines. Apie 1970 m. Nuotr. iš https:// paneveziokrastas.pavb.lt

Laikinas sugrįžimas

J. Miltinis tikėjosi stoti į vaidybos mokyklą prie Valstybės teatro, bet ji, prieš tai veikusi dvejus metus, tuomet dėl patalpų stokos buvo laikinai uždaryta.
Teko grįžti į kaimą.
Juozas įsitaisė raštininku Viekšnių valsčiaus raštinėje. Bet neilgam, nepilniems metams, – 1927-ųjų rudenį J. Miltinis vėl susiruošė į Kauną, išlaikė egzaminus į teatro studiją, bet teko laukti dar metus – studiją atidarys tik 1928-aisiais…

Laiškas redakcijai

Pradėję pasakoti apie J. Miltinio gyvenimą mūsų krašte, sulaukėme klaipėdiečio Aleksandro Sako jaunesniojo laiško. Jo tėvas Aleksandras Sakas – kilimo iš mūsų rajono, jaunystėje ir vėliau bendravo su J. Miltiniu.
„Kodėl nepaklausiau savo tėvo, kaip ir kada jis susipažino su garsiuoju režisieriumi Juozu Miltiniu? Dabar lieka tik gretinti judviejų biografijų faktus ir spėlioti“, – pradeda savo pasakojimą tinklaraštininkas, daug dėmesio skiriantis savo giminės istorijai, o taip pat su jo šeima susijusiems iškiliems šalies ir krašto žmonėms.
Siūlome skaitytojams A. Sako jaunesniojo pasakojimą.

Aleksandras Sakas jaunesnysis rašo, kad Juozo Miltinio gimimo vieta nurodoma įvairiai, ir pateikia įrašą iš Akmenės bažnyčios 1902–1912 metų gimimo metrikų knygos (epaveldas.lt).
Įrašo vertimo santrauka: 1907 m. rugsėjo 9 d. Akmenės bažnyčios vikaras kun. M. Petrauskas pakrikštijo kūdikį vardu Juozapas Papilės valsčiaus valstiečių teisėtų sutuoktinių Jono Juozapo s. ir Uršulės iš Vaikasų Miltinių sūnų, gimusį š. m. rugsėjo 3 d. Papilės parapijos Liepojos–Romnų geležinkelio Dabikinės stotyje. Krikštatėviai buvo Adomas Puidokas
su mergina Barbora Vaikasaite.

Įdomios paralelės

Juozas Miltinis ir Aleksandras Sakas jaunystėje gyveno gretimuose – Viekšnių ir Papilės – valsčiuose. Abiejų biografijų pradžios keistai susipynusios. Miltinis gimė 1907 metais Liepojos–Romnų geležinkelio Dabikinės stotyje (dabar – Akmenės r.), Sakas gimė 1908 metais Lūšės geležinkelio stotyje (Mažeikių r.).
1912 metais Sakų šeima persikėlė į motinos gimtinę – Papilę (Akmenės r.), 1913 metais ir Miltinių šeima persikėlė į motinos gimtinę – Ramoniškę (Mažeikių r.).
Kiek vėliau panašiu laiku abu dirbo raštininkais kiekvienas savo valsčiaus valdyboje.
Gali būti, kad Juozas ir Aleksandras susipažino tiktai apie 1939 metus Kaune, kai iš studijų Paryžiuje ir Londone grįžęs Miltinis vadovavo Darbo rūmų teatro studijai, o Sakas, laikraščio „Darbininkas“ redaktorius ir aktyvus visuomenininkas, turėjo progų bendrauti su daugeliu žmonių, taip pat ir su savo kraštiečiu Juozu Miltiniu.
1940 metų aneksija pakeitė judviejų, kaip ir daugelio lietuvių, gyvenimus. Bolševikams uždarius „Darbininką“, Aleksandras įstojo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją agronomijos studijuoti ir iš Kauno išvyko, o po karo buvo suimtas, įkalintas ir ištremtas.
Juozas, turbūt dėl to, kad dar prie tautininkų valdžios buvo patekęs nemalonėn, gavo pasiūlymą darbuotis naujame Panevėžio dramos teatre.
Šio teatro direktoriumi buvo paskirtas Aleksandro jaunesnysis brolis Jonas. Būtent Jonas Sakas pasirašė įsakymą priimti Juozą Miltinį į teatrą aktoriumi su teise režisuoti.

Juozas Miltinis prie Viekšnių pradinės mokyklos. Apie 1970 m. Nuotr. iš https:// paneveziokrastas.pavb.lt

Šlovės metas

Panevėžio dramos teatro darbai ir režisierius Miltinis netrukus buvo pastebėti ir įvertinti. Bet ne visuomet scenos Meistrą lydėjo sėkmė. Keletui metų jis iš teatro buvo išvarytas, Vilniuje dirbo kuklų kino filmų įgarsinimo režisieriaus darbą. Paskui (1959 metais) grįžo į Panevėžį.
Štai tuomet ir prasidėjo didysis Juozo Miltinio, jo teatro ir jo išugdytų aktorių šlovės metas – ne tik su garbės vardais ir premijomis, bet ir pilnomis žiūrovų salėmis. Būdavo organizuojamos ekskursijos į Panevėžio teatro spektaklius, ir autobusų privažiuodavo iš visos Lietuvos, Latvijos, kalbėjo, kad net iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) ir Maskvos.
Tuomet Juozas Miltinis galėjo sau leisti daug ką. Pats mačiau per Centrinę (Maskvos) televiziją interviu su Miltiniu – jis kalbėjo lietuviškai, vertėja vertė į rusų kalbą, Miltinis atidžiai klausėsi vertimo ir pataisydavo ar patikslindavo jį.
Tai buvo negirdėtas neregėtas įvykis – kad Maskvos televizijoje tarybinis žmogus išdrįstų nekalbėti rusiškai!

Juozas Miltinis su Vaclovu Blėdžiu ir giminaičiais. Iš dešinės: pirmoje eilėje – Juozo Miltinio brolis Pranas Miltinis ir Vaclovas Blėdis, antroje eilėje – Juozo Miltinio pusbrolis Jonas Miltinis, jo dukra Janina Miltinytė, Juozas Miltinis, pusbrolio Jono Miltinio žmona Monika; prie sienos stovi Jono Miltinio sūnus Regimantas. Jono Miltinio sodyboje, Avižliuose (Akmenės r.). Apie 1969–1970 m. Nuotr. iš https:// paneveziokrastas.pavb.lt

Intriguojantis laiškas

A. Sakas, svečiuodamasis Panevėžyje pas marčios tėvą Juozą Steponavičių (skulptorių, vienu metu trumpai dirbusį ir teatro dailininku), nesivaržydamas aplankydavo savo senus pažįstamus Juozą ir Vaciuką (aktorių Vaclovą Blėdį). Grįždavo pas Steponavičius puikios nuotaikos, retais gėrimais privaišintas.
Juozo Miltinio palikimo studijų centre saugomas A. Sako 1987 metų laiškas – sveikinimas J. Miltiniui jo jubiliejinio gimtadienio proga:
Laiške Aleksandras rašė apie savo brolio Jono, buvusio Miltinio direktoriaus, mirtį bei apie sesers Marytės (Marijos Sakaitės-Paškevičienės) pakitusią gyvenamąją vietą.
J. Miltinis prašydavo Marytės, JAV lietuvių kultūros žurnalo „Metmenys“ administratorės, rasti jam būtinų meno knygų.
Labiausiai intriguojanti yra šio laiško pradžia: „Dažnai prisimenu mūsų jaunų dienų mergužėlę Elenutę, kuri, be abejo, kaip drugelis liko tik sapne…“ Tai rašyti Juozui Miltiniui! Miltiniui, garsiam savo nemeile moterims, išsiurbiančioms vyrų kūrybines galias!
Matyt, Aleksandras kadaise pažino ir kitokį Juozą. Kas toji Elenutė, panaši į drugelį? Vyrai, kurie ją sapnuodavo, patys liko tik sapne.
Originalus tekstas: https://resfamiliaris.blogspot.com/2019/02/su-juozu-miltiniu.html
(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto