Juozas Miltinis 1933 metų vasarą, grįžęs atostogų iš Paryžiaus.
Liepos 13 dieną sukanka 25-eri metai, kai mirė mūsų kraštietis, žinomas lietuvių teatro režisierius ir aktorius, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas Juozas Miltinis. Pirmuosius du savo gyvenimo dešimtmečius jis praleido Žemaitijoje, buvusiame Mažeikių valsčiuje: gimė Akmenėje, gyveno Ramoniškėje, mokėsi ir kurį laiką dirbo Viekšniuose.
GELEŽINKELIS
J. Miltinis gimė 1907 metų rugsėjo 3 d. Akmenėje (tuomet – Mažeikių apskritis), Akmenės geležinkelio stoties sargo namelyje. Mažasis Juozukas buvo trečias vaikas Uršulės ir Jono Miltinių šeimoje. Pora turėjo devynis vaikus, tačiau du vyriausi ir trys jauniausi mirė vaikystėje. Užaugo keturi: Juozas, Pranas, Uršulė ir Antanas, kiekvieno jų gimimą skyrė dveji metai.
Gerokai vėliau J. Miltinis pasakos apie savo ankstyvą vaikystę:
„Mes gyvenome prie geležinkelio ir traukinys ėjo pro mūsų namus. Per dieną praeidavo du ar trys traukiniai. Nuo dvejų ar trejų metų – nuo pirmo sąmonės prabudimo, nuo tada, kai atmintis užfiksavo laiką – labai pamėgau tuos traukinius… Čia gal buvo konflikto pradas… Aš baisiai bijojau: garvežys, didingas, kaukiantis, ateina, rodos, tiesiai į tave, pro pat trobelę; ir kartu jis mane labai traukė. Klykdamas bėgdavau jo pasitikti. <…> Bėgdavau prie pat bėgių, kiek galėdamas, net tuos garvežio garus, tą anglių dvoką pajusdavau. Šitas degančių, einančių iš garvežio anglių kvapas man pats ryškiausias, jis neišsisklaidė iki šiol. Ir tas baisus smarkumas… Paskui, pridėjęs ausį prie bėgių (bėgiai karšti), ilgai girdėdavau tą dundesį ir ritmą. Traukiniai buvo mano žaislai, man didžiausia pramoga; ne tik pramoga – visas gyvenimas. Aš ir valgį mesdavau, intuityviai nujausdavau (nes laikrodžio dar nepažinau), kada ateis traukinys. Ir bėgdavau. Man tai buvo sukrečiantis įvykis. Kaip kokiam laukiniui, kai jis išvysta civilizacijos apraišką, kuri įsibrauna į vidų ir sukelia kito ritmo jutimą, lyg eitum į keistą tikslą; pradeda veikti fantazija, kurdama miražus. Aš tai pamėgau, man kėlė norą žaisti analogiškus žaidimus… Atsimenu, išvoliojau prinokusių rugių lauką – lyg savo geležinkelį nutiesiau. Kelią pasidariau…“ (čia ir toliau – citatos iš Tomo Sakalausko knygos „Monologai“, 1981).
VARGAS
1913 metais, kai Juozukui buvo šešeri, Miltiniai persikėlė gyventi į Ramoniškės kaimą – čia buvo J. Miltinio motinos gimtinė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Miltinio tėvą paėmė į kariuomenę, Uršulė liko su penkiais vaikais. Kai cholera nusinešė vyriausiąjį vaiką, septynerių metų Juozas tapo šeimos galva. Nedidelės Miltinių atsargos ir santaupos greitai ištirpo, Uršulei su vaikais teko prašyti giminaičių ir kaimynų malonės. Ji vesdavosi vaikus pas gimines pavalgyti, o vyresnieji – Juozas ir Pranas – eidavo duoneliauti.
Vasaromis Juozas ganė giminaičių gyvulius, atlyginimo negaudavo, tik maisto. Ir galimybę, žiemai atėjus, gauti žinių – kur vasarą dirbo, ten žiemą ir mokėsi. Pirmą vasarą ganė Avižliuose pas Narštį, po to dvi – Purviuose pas Gauronskius, paskui – pas Balkauskį Viliošiuose, Šiaudinėje – pas Šiurkų.
Tėvas namo sugrįžo tik 1919 metais.
MOKYTIS!
1920 metais pusiaukelėje tarp Ramoniškės ir Viekšnių, Grybauskų dvare, buvo įsteigta mokykla. Juozas joje lankė ketvirtą skyrių.
„Praėjo beveik šešiasdešimt metų, o šį vaiką gerai prisimenu. Buvo tylus, užsispyręs, labai norėjo mokytis… Per pertraukas kiti lakstydavo, o jis su knyga sėdėdavo“, – pasakojo buvęs tos mokyklos mokytojas K. Dainius (prisiminimai užrašyti 1978 metais).
Ir J. Miltinio brolis Pranas prisimena: Juozas labai norėjo mokytis.
„Motina pardavė karvę – nusprendė Juozuką toliau leisti mokytis: o vaikas taip nori. Kai užeina apie tai kalba – net jo akys blizga, sako, viską padarysiu, tik leiskit: taip linkęs prie knygų, kad nuo jų neatsitraukdavo. Knygos jam buvo viskas… Malkų kapoti – tai ne. Tik mokslai – čia tai taip… Ir visokius vaidinimus sudaryti mėgdavo“ (Iš P. Miltinio prisiminimų, užrašytų 1978 m.)
Būdamas penkiolikos metų Juozas stojo į Viekšnių progimnaziją, tačiau jo nepriėmė dėl amžiaus – per didelis į pirmą skyrių eiti.
Tada motina susitarė su mokytoju Dainiumi, kuris gyveno Kegrių kaime (už penkių kilometrų nuo Ramoniškės), kad parengtų sūnų į antrą klasę.
Papildomai pasiruošęs J. Miltinis įstojo į Viekšnių progimnazijos antrą skyrių. Iš Ramoniškės į Viekšnius reikia nueiti septynis kilometrus ir įveikti Virvytę bei Ventą. Vasarą galima rasti brastų, o kai rudenį ir pavasarį upės ištvinsta, mokyklos nepasieksi. Uršulė, vaiko gailėdama, prie miestelio, Čekų kaime, pas Balvočių, suranda Juozui kampą ir maitinimą. Už tai kiti Miltinių vaikai – Antanukas ar Uršulė (dukra, pavadinta motinos vardu) atidirbs vasarą – ganydami.
Iš brolio Prano prisiminimų:
„Aš tarnavau kitur, sulygom už metus „branavykus“; kai nuėjoma matuotis, mama ir sako, kad Juozukas likęs be batų, nėr su kuo eiti į mokyklą – atidaviau. Kitur sulygom kostiumą – vėl Juozukui reikia. Tas jo mokslas mus visus tempė atgal, nelabai norėjome, bet motinos prašomi nusileisdavome, sutikdavome…“
Juozo tėvas žmonos norui išmokslinti sūnų nepritarė. Jo nuomone, iš didelių mokslų nieko gero negausi, kur kas geriau būtų tinkamo amato pramokti.
SPEKTAKLIS
Mokydamasis ketvirtoje progimnazijos klasėje, J. Miltinis pastatė pirmąjį savo spektaklį. Žalionės kaime, klojime, žiūrovai išvydo „Genovaitę“, lenkų autoriaus parašytą, Jono Griniaus išverstą ir Aleksandro Vitkausko perdarytą bei papildytą religinio turinio dramą.
Po 40 metų, pažiūrėjusi J. Miltinio režisuotą spektaklį Panevėžio dramos teatre, mokytoja J. Janišauskaitė parašė J. Miltiniui laišką.
„Tą 1965 metų sausio vakarą prisiminiau Žemaitiją, tolimą jos kampelį – Žalionę ir Ramoniškę – Jūsų tėviškę, mamytę, sesutę <…> rodos, ir broliuką. Į Žalionę buvau paskirta pirmuosius metus mokytojauti 1926 metais. Turėjau garbės susipažinti su Jumis tada, kai dar buvote Viekšnių mokyklos 3–4 klasės mokinys. Mokiau tada Jūsų sesutę. Jūs atėjote pas mane į mokyklą prašyti vaidinimo knygutės. Aš, vos pradėjusi dirbti, tada suaugusiesiems beveik nieko dar neturėjau. Padaviau Jums „Genovaitę“ ir pagalvojau, kad labai sunku bus Jums tą veikalą su kaimo žmonėmis pastatyti. Rodos, statėte jį Purviuose, Šukio klojime.
Jūs tada dar nesugebėjote gauti reikalingų veikėjams rūbų ir pastatėte nuostabiai gražiai… Svarbesnių veikėjų mostai ir veidų išraiškingumas ir dabar gyvi mano atmintyje. Aš stebėjausi, stebėjausi ir dabar tebesistebiu tuo, ką Jūs tada sugebėjote padaryti. Ir neapsirikau, manydama, kad Jūs tapsite tame darbe nuostabiu žmogumi, nors gyvenimo sąlygos tada buvo sunkios <…>“
T. Sakalauskas „Monologuose“ rašė: „Kartais Miltinių Juozas vaidindavo pats vienas. Kaimo vakarėliuose staiga jis, apsirengęs išverstais kailiniais, it koks vilktakis, pasirodydavo tarp žmonių – gąsdindamas, stebindamas, linksmindamas…“
Parengė Audronė MALŪKIENĖ
(Bus daugiau)
