Artėja viena smagiausių, spalvingiausių švenčių – Užgavėnės. Kaimuose žmonės žiemą iš kiemo varo degindami Morę, tarp savęs kovoja nesutaikomi Užgavėnių personažai Lašininis ir Kanapinis. Mieste ši šventė kiek kitokia, bet visur dar pasitaiko sutikti linksmą persirengėlių kompaniją, lankančią draugus ir pažįstamus.
Gatvėje sutiktų žmonių klausėme, ką jiems reiškia Užgavėnės?
|
|
Liudvikas PERMINAS,
pensininkas:
– Dabar jau esu senas, tad Užgavėnės nebėra tokios kaip anksčiau, kada mėgdavau pašposyti. Kaime gyvenant jaunimo komanda išeidavome pasivaikščioti. Morės nedegindavome, bet lankydavome kaimynus – linksma būdavo.
Mieste yra kitaip. Čia išeidavome su sūnumi ir švogeriu pas artimiausius kaimynus. Dabar to jau nėra, bet ateina „žydeliai“ mokinukai, juos įsileidžiame, nes sako, kad neįsileisti „žydelių“ negalima. Blynų vaikai jau nenori – išmėto, tad daugiau duodame pinigėlių.
|
|
|
Valentina JUCIUVIENĖ,
buhalterė:
– Kadangi turiu vaikų, Užgavėnių niekada nepraleidžiame – jiems tai būna smagu. Būtinai kepam blynus, bet be mielių – taip greičiau. Vaikai pasidaro kaukes. Šiemet ruošiamės aplankyti kaimynus savo name, gal ir į kitus namus užsuksim: pasiimsim į kompaniją kokį vyresnį berniuką, kad būtų saugu.
Namuose turiu kilogramą saldainių ir daug smulkių pinigų. Man atrodo, kad Užgavėnės labiau vaikų šventė, suaugusieji užsiėmę darbais. Vaikams tos šventės reikšmės dar nepaaiškinau – ir pačiai reikėtų daugiau susižinoti.
|
|
|
Marius BUTKUS,
fasuotojas:
– Užgavėnės nuo seno buvo linksma šventė, atsisveikiname su žiema, netgi ją išvarome. Jei nuvažiuojame į kaimą, dar laikomės šiokių tokių senovės tradicijų: žiema varoma iš kiemo, žmonės laukia pavasario, degina Morę.
Kadangi gyvenu vienas, namuose šios šventės nelabai jaučiu. Ir „žydelių“ nelabai įsileidžiu – šiais laikais ne visais galima pasitikėti. Kaime persirengėlius dar įsileidžia, žino, kad ateis kaimynai ar jų vaikai.
|
|
|
Irena KRIŠTAPONIENĖ,
verslininkė:
– Mažų vaikų nebeturiu, tad nebėra ko rengti, pati irgi neinu. Kai buvome jauni, eidavome „žydeliais“, labai smagu būdavo vaikščioti. Prisigalvodavome visokių išmonių, išversdavom paltukus, dėdavomės tėvo kepures ar rišdavome mamos skaras.
Kas tai yra Užgavėnės, tikrai žinau, todėl man keista, kad jas visi kažkodėl tapatina su „žydukais“. Pati paskutinį kartą Morę deginau gal prieš šešerius metus. Žinau, kad labai gražios Užgavėnės būna Rumšiškėse: dukra iš ten atsiųsdavo nuotraukų. Namiškiams blynų nekepu – labai kaloringas maistas, blynų galima nusipirkti ir parduotuvėje: nepigūs, bet labai skanūs.
|
|
|
Tomas SABAITIS,
vadybininkas:
– Man tai vis dar reikšminga šventė: susirenkam po šešis septynis žmones, persirengiam, einam pas tėvus, draugus, važiuojame mašinomis. Paskui patys sėdame prie stalo. Būna ir blynų, ir pinigėlių… Blynus kepame patys – iš parduotuvės neperkame.
Vaikai darosi kaukes, eina pas kaimynus, laukia tos šventės. Jie jau žino, kas tai per šventė, tad pinigų nelabai prašo, svarbiausia – saldainiai ir blynai.
Žodžiu, smagiai varome žiemą.
|
|
|
Stefanija MOCKUVIENĖ,
židikiškė pensininkė:
– Smagi šventė: ateina „žydeliai“, pašoka, padainuoja, pati kepu kokių įdomesnių blynų – ne kaip kiekvieną dieną. Laikomės nuostatos: kam juos pirkti, geriau savo išsikepti.
Jaunystėje kaime persirengdavom ir, kaip sakydavom, – gindavom žydus. Užgavėnės užgavėja žmones, kita diena – Pelenų, pradedame pasninkauti ir laukiam Velykų.
Kultūros namų darbuotojai paprastai degindavo Morę, būdavo ir Kanapinis, ir Lašininis, kaip bus šiais metais – matysim.
|
