Ką liudija skelbimų lentos

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Vakarėja ir šąla. Pusiau apsnigtas miestas slepia savo veidą. Aš žiūriu į jį ir suprantu jo gėdą. Miestui trūksta estetikos. O gal paprasčiausios tvarkos? Tas, kas kuria grožį, suvokia, kad kiekviena detalė yra svarbi, kad svarbus kiekvienas akcentas, kiekvienas įkvėpimas ir kiekvienas atodūsis. Miestas – gyvas organizmas ir jame viskas turi funkcionuoti nepriekaištingai. Žinia, jei norime, kad iš jo neišvažiuotų žmonės, kad į jį sugrįžtų išvažiavusieji…
O kai nėra miesto priežiūros vizijos, nėra kad ir menkiausių veiksmų, detalių vienovės, miestas  slepia savo veidą į skurdų žiemos sniegą.
Prisiminę gamtos mokslus kiekvienas atsakytume, kodėl viskas auga, žydi, klesti. Todėl, kad šviečia saulė. Metaforiškai mūsų saulė – tai mūsų valdžia. Ar ji šviečia? Man atrodytų, kad ne. Ji gal šviečia, bet gyventojų nešildo, nes nesprendžia jų problemų.
Mūsų valdžia yra žiemos saulė, kuri gan formaliai atlieka savo vaidmenį. O mes visi norime šilumos. Mes norime iš valdžios tokio nusiteikimo, kad grožio ir tvarkos kriterijai būtų taikomi visur, kad jų būtų laikomasi ne tik prieš šventes ir ne tik „paradinėse“ vietose.
Tokiomis „antrarūšėmis“ vietomis galėčiau pavadinti miesto skelbimų lentas. Atidžiau pasižvalgę, apsilankę pas kaimynus, galėtume teigti, kad tokie mažosios architektūros elementai gali papuošti miestą, suteikti jo erdvėms jaukumo, vienovės. Pas mus šito nėra. Net renovuotuose plotuose apie skelbimų lentas, reklamos „taškus“ nepagalvota. Matyt, laikomasi nuostatos, kad tai – pačių reklamuotojų reikalas – jie sprendžia, kur ir kaip tą žinią klijuoti, ištempti, pakabinti… Ir galiausiai – nuimti.
Manyčiau, kiekvienas mažeikiškis nors kartą buvo bibliotekoje ar bent jau praėjo pro šį pastatą. Skelbimų lenta prie įėjimo į biblioteką turėtų atspindėti, kas svarbaus mieste vyksta – pranešti, vilioti, agituoti, supažindinti. Į šį pastatą atvažiuoja daug svečių, vyksta įvairūs renginiai – kiekvienas atvykėlis praeina pro skelbimų lentą ir gali pamatyti, kaip mes atrodome.
Toje apiplyšusioje lentoje dar galime perskaityti, kad Vilnius yra kultūros sostinė.  Suprasčiau, jei ta lenta būtų mūsų miesto kultūros metraštis. Jei tai būtų kažkoks kultūrinis-meninis performansas, istorinis koliažas. Galima sugalvoti galybę meniškų ir metaforiškų žodžių, bet tiesa akivaizdi – tai paprasčiausias apsileidimas. Šiukšlina siena.
Kita panaši puošmena yra prieš pat Savivaldybės langus. Kiekvienas Savivaldybės darbuotojas galėtų pasižiūrėti pro savo langus ir įvertinti tą kabantį „grožį“. Juk būtent iš šio pastato sklinda deklaracijos apie kultūrą, iš čia mes esame mokomi būti piliečiais, patriotais, savo miesto „fanais“. Mums patariama, kaip turime elgtis, kad gyvenimas gražėtų, kultūros lygis kiltų…
Gaila, bet jie kalba, rašo ir nemato, kas darosi už lango… (Dabar stabtelsiu ir papasakosiu vieno seno filmo epizodą. Jaunas vaikinas ateina į svečius ir savo mylimosios tėvui postringauja apie pasaulinę revoliuciją, kitas bolševizmo gėrybes. Senasis grafas pasiklauso, pasiklauso ir sako: „Jaunuoli, jūs pasakojate man apie pasaulinę revoliuciją, o žuvį valgote šakute“… Tai tiek.)
Tęsiu skelbimų lentų apžvalgą.
Skelbimų lenta Laisvės gatvėje, skelbimų lenta prie centrinio turgaus. Šie apšnerkšti „informaciniai“ lopinėliai nesuteikia miestui estetinio vaizdo. Bet gal aš ko nors nesuprantu, ir tai, valdžios akimis žiūrint,  tik nereikšmingos smulkmenos?
O didžiausia  miesto „puošmena“ galima būtų pavadinti skelbimų sieną Žemaitijos gatvėje. Nors  netoli jos ir pastatytas raudonas suoliukas, jis bendro vaizdo nekeičia. Ši vieta man primena garsiąją Jeruzalės Raudų sieną. Čia žmonės atneša ir kabina savo skelbimus: perka, parduoda, ieško naujų pažinčių… Ir taip tarsi išsiverkia, nes daugiau nėra kur. Nes niekas jų problemų nesprendžia, jiems nepadeda, net neišklauso ir neįsiklauso į jų nuomones. Šiame gyvenimo tarpsnyje viskas, deja, tebevyksta lygmeniu: perku – parduodu…
Nors gyvename toje pačioje erdvėje ir nuolat matome tą patį dangų, mūsų įsitikinimai, nuomonės, mintys yra skirtingos. Tačiau be bendro dangaus mes turime mūsų visų miestą. Tad gal padėkime jam atrodyti estetiškiau, o savo skirtumus sujunkime miestui pagražinti? Ir nebijokime vienas kitam pasakyti savo nuomonės, įsiklausykime, ką galvoja, kaip mato kitas. Jei mes atsitversime nuo žmonių, kurie nori miestui tik gero, jo papuošti nepadės ir europinės lėšos.
Kritika – tai ne blogis, tai nagrinėjimas, vertinimas ir trūkumų iškėlimas. Suprantu, kad nepalankios nuomonės išsakymas kažkam sudrumsčia ramybę. Bet jei kas piktinasi kito nuomone, tegu atidžiau pasižvalgo ir pamatys, kaip mieste atsiveria nelabai patraukli mūsų kasdienio gyvenimo kiaurymė.
Gaila, bet per visus nepriklausomybės metus čia pastatytas tik vienas socialinis objektas – raudonas suoliukas. Ir tai ne valdžios dėka.
Virginijus Sungaila