Kaap i vėse pėrmaprade dalyka tarmie y dėdėle svarbė

Muokytuojė Petkienė Stasė.

Muokytuojė  Petkienė Stasė vėsa sava gyvenėma dėrba Seduos vėdurinie muokykluo. Ana daug prisidiejė  pri  Mačernė varda suteikėma muokyklaa.
Vėsumet bova rimta i duora lietuviu kalbuos muokytuojė. Daugybė anuos muokytu vakų nežėnuojė anou žemaitė esont. Retaa kas bova girdiejės  žemaitėškaa šnekont. Bet nikumet i nieks nier pajotės nepagarbuos  žemaitėškomou.
Muokytuojė vėsumet pati myliejė i kėtus kvėitė žemaitėškas dainas dainioutė, tautinius šuokius šuoktė i senuovinius žaidėmus žaistė. Vu svarbiausiaa – dukteri i sūno paaugėna tėkraas žemaites.

– Prašau Jūsa, kaap lietuviu kalbuos muokytuojės, pasakytė, kaap Jums atruoda, – a Žemaitiu kultūras draugėjės nuors išsauguotė žemaitėškoma yr vakū žaidėms?
– Tas priklausa nu tuo, kuokius tėkslus žmuonis tor, kaap anėi yr pasiruošė tou darytė i kaap atsakingaa tou dara.
Api žemaitiu kalba garse reek kalbietė – reklamas omžiou gyvenam. Pėrmuojė žmuogaus kalba – tarmie – kaap i vėse pėrmaprade dalyka y dėdėle svarbė, negeraa, jė mes tou užmėrštam. I jė jau žemaitee rūpėnas ne tik šnekamojė, bet i rašytėnė kalba, taa jau reek rimtiau pasėruoštė.
Sakyčiuo, ka nepasitikiejėma sukel žemaitis, jė anuo kalbuo y vėsuokiu trūkomu. Jė tou pati žuodi čia vėineep, čia kėteep paraša. Jė džiaugas tuokees žuodees, kaap „truopnos“, „turielka“ – juk anėi nie žemaitėškė. Jė kalbuo ryškee daug tarptautiniu žuodiu.
Mon atruoda, jė žmuogos tėkraa myl žemaitiu kalba i nuor vėsuomenee api tou rašytė, anam būtėniausia reek skaitytė, suprastė pagrindinius mūsa kalbuos diesnius, ėšmuoktė, pasitikrintė. Vo muokėmuosė šaltėnee y do: senūju žemaitiu kalba i žemaitiu rašytuoju knyngas, kaap Daukonta, Žemaitės, Granauska.
Būtom geraa, jė Žemaitiu draugėjė daugiau pasėnauduotom tuokees žemaitiu kalbuos žėnuovaas kaap profesuorios Pabrieža.
– Vaaku darželie, muokykluo muokydamė bendrėnės lietuviu kalbuos a neturietomem leistė i skatintė tarp savės šnekietė tarmėškaa?
– Mėslėjo, ka turietomem. Bet juk ne vėsė tou sugeb, ne vėsė nuor. Aš prisimėno, kaap vėina karta konferencijuo Varniūs i klausėma „A taa jau mes negalem žemaitėška muokytė vaakus par istuorėjės, darbū i daa kuokės kėtas pamuokas?“ Švėitėma ministros Algėrds Monkevėčios atsakė: „Nieks nedraud. Galėt muokytė.“ Va tik tam reek laika, jiegū i sutarėma.
– Dėl kuo puožiūris i tarmės i Smetuonas laikaas, i dabaa y tuoks nepalonkos – i toukart, i dabaa tuoks miesčiuonėškoma kvapielis?
– Istuorėška galvuodamė, galietomem soprastė.
Jaunaa Lietuvuos valstybee dėdėlee rūpiejė nesenee susikūrusi bėndrėnė, literatūtėnė kalba – dėl anuos reikiejė dėdėle stėngtėis. Vo tarmės toukart bova stėprės.
Sovietėnees laikaas mūsa meilė bova kreipama ne tik i bėndrėnė lietuviu, bet ir i rusu kalba, vo dabaa – i anglu kalba.
Būtom geraa, jė suprastomem, ka žemaitiou žemaitiu kalba paded geriau augintė i auklietė vaakus, mylietė sava žemė, pažintė gamta, vo juk ėr ėšsauguotė vėsa lietuviu kalba.