Už Europos Sąjungos lėšas renovuojamose mokyklose nenumatytos priemonės neįgaliesiems.
Europos Sąjungos paramos sulaukusių švietimo įstaigų renovacijos darbus trikdo neįgaliųjų atstovai. Jie reikalauja, kad pastatų rekonstrukcijos metu būtų pritaikyta aplinka mokiniams su judėjimo negalia.
Mažeikiškiai reikalavimus atremia, aiškindami, kad projekte lėšų tokiems įrenginiams nenumatoma.
BŪTINA NAUDOTI TIKSLINGAI
Sedos Vytauto Mačernio gimnazijai ir „Vyturio“ pradinei mokyklai finansavimą skyrė Lietuvos verslo paramos agentūra. Abiem įstaigoms iš Europos Sąjungos fondų buvo skirta beveik penki milijonai litų.
Šie pinigai skiriami darbams, leisiantiems sutaupyti – efektyviau vartoti energiją. Numatyta pakeisti pastato langus, apšiltinti sienas, stogo perdangas, modernizuoti šildymo, apšvietimo sistemas.
Tačiau abiejų mokyklų vadovai susiduria su problema: darbą trikdo techninius projektus derinantys neįgaliųjų atstovai. Vadovaudamiesi teisės aktais, viešosios įstaigos „Aplinka visiems“ specialistai reikalauja už šiuos pinigus pritaikyti aplinką vežimėliuose sėdintiems mokiniams.
Nors šiuo metu abiejose švietimo įstaigose nėra judesio negalią turinčių mokinių, direktorės įsitikinusios, kad įrengti pandusus būtina. Tačiau ne iš šių pinigų.
„Aš suprantu neįgaliųjų atstovus, jie teisingai prašo, bet ne tuo adresu kreipiasi. Mes gauname pinigus tiksliniam panaudojimui. Jeigu mes iš tų pinigų pradėtume įrenginėti liftą, tai dėl netinkamai panaudojamų lėšų mes jų apskritai nebegautume,“ – įsitikinusi Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos direktorė Genoveita Gricienė.
LĖŠŲ NĖRA NET APDAILAI
Sedoje neįgaliųjų atstovai reikalauja įrengti ne tik pandusą, bet ir liftą, kuriuo vaikai galėtų patekti į ketvirtą aukštą ar nusileisti į rūsyje esančią drabužinę.
„Vyturio“ pradinei užtektų panduso: kadangi mokykla dviejų aukštų, atsiradus judėjimo negalią turinčiam vaikui, jis galėtų lankyti klasę pirmajame aukšte.
Mokyklos vadovė Rasa Uščinienė pasakojo, kad vienas mokyklos korpusas šiuo metu jau baigiamas renovuoti. Kadangi gauta paramos atnaujinti tualetus, čia du tualetai pritaikyti vaikams su judėjimo negalia. Tai kol kas vienintelis aplinkos pritaikymo epizodas neįgaliesiems.
Kaip išsispręs situacija dėl panduso, direktorė iki šiol dar nežino – viskas gimsta proceso metu.
Ji stebėjosi, kodėl viena ranka valstybė duoda, o kita ranka nori atimti.
R. Uščinienė „Santarvei“ pasakojo, kad gautų pinigų remontui ir taip neužtenka. Dėl papildomų lėšų teko kreiptis pagalbos į Savivaldybės administraciją.
Rekonstruojant pastato šiltinimo, elektros, vandens tiekimo sistemas, tiesiant naujas komunikacijas reikia išardyti pertvaras, sienose slėpti laidus, vamzdžius. Natūraliai atsiranda dalis apdailos darbų, tačiau tam pinigų projektuose nenumatyta.
„Tad ką kalbėti apie neįgaliųjų įrenginius, pandusus, liftus ir kita?“ – stebėjosi su rekonstrukcijos projektais dirbantys specialistai.
ĮSTAIGOS SUSIRAŠINĖJO
Švietimo įstaigų vadovai samprotauja: jei neįgaliųjų atstovai kiš pagalius į ratus, projektas gali būti sustabdytas. Ieškoti išeities padėjo Savivaldybės administracijos specialistai.
„Statybos skyrius rašė raštus, mes derinome, esame įrodę, kad nereikėtų projekto stabdyti. Mes vienaip galvojame, ministerija, agentūros galvoja kitaip. Vyksta susirašinėjimas,“ – „Santarvei“ sakė Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus.
Tuo tarpu su šiais projektais dirbantis ir įstaigas konsultuojantis Kazys Čepys tokį susirašinėjimą vadina laiko gaišinimu: „Viskas išsprendžiama labai paprastai, bet dvi pusės įsileido į polemiką ir užgaišino laiką“.
Teisės aktai numato, kad jeigu pastatas rekonstruojamas, įrenginiai, patenkinantys neįgaliųjų poreikius, turi būti numatyti.
K. Čepio paaiškinimu, iki praėjusių metų pabaigos pastatų rekonstrukcija buvo labai plati sąvoka, į tai įtilpdavo ir energetinių problemų sprendimas. Pakeitus įstatymą, rekonstrukcija vadinami darbai, kada keičiami pastato pagrindiniai parametrai.
Šie teisiniai pokyčiai įvyko Sedos Vytauto Mačernio gimnazijai bei „Vyturio“ pradinei mokyklai jau parengus techninius projektus.
„Savivaldybė tiesiog galėjo paruošti dokumentą, kuris paaiškintų traktavimą. Reikėjo tik pasakyti, kad pasikeitus įstatymui laikome tą projektą paprastojo remonto projektu, kaip numato naujoji įstatymo versija, ir neerzinti neįgaliųjų, reikalaujant jų parašo ant projekto suderinimo dokumento,“ – įsitikinęs K. Čepys.
NESILEIDŽIA Į KOMPROMISUS?
Aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia specialistė priežiūrai Telšių apskrityje Regina Ruzgienė „Santarvei“ sakė, jog retai kada tiek tenka užtrukti susirašinėjant su projektus pateikiančiomis šalimis.
„Ne aš viena sprendžiau šį klausimą. Raštai, raštai, raštai… Įstatymus žino ir projektuotojai, ir Savivaldybė žino, mes patys nieko neišsigalvojame. Dalį lėšų turėtų skirti Savivaldybė, bet kadangi ji jų neskiria, viskas numetama ant europinių lėšų, taip ir gaunasi tokia trintis,“ – mažeikiškių požiūriu stebėjosi specialistė.
Neįgaliųjų atstovės neįtikino sediškių paaiškinimas, kad neverta investuoti į įrangą, nes nėra neįgalių mokinių.
„Atsakymas buvo: „kada nors padarysime“. O kada tas „kada nors“ bus? Juk tų neįgaliųjų gali atsirasti bet kurią dieną,“ – įsitikinusi pašnekovė.
R. Ruzgienė stebėjosi, kad sediškiai neieško kompromiso. Jiems buvo siūlyta vietoj lifto įrengti mobilius keltuvus, tvirtinamus prie turėklų. Tačiau, pasak pašnekovės, suderinimo parašo prašančios švietimo įstaigos dėl lėšų stygiaus nesutiko ir su tuo.
Specialistė pabrėžė, kad kitose savivaldybėse gaunamas lėšas pavyksta panaudoti tinkamai: ir įstaiga renovuojama, ir aplinka neįgaliesiems pritaikoma. Tačiau netrukus nusileido: „Kai žinai, jog galima paimti kažkokią sumą, bet pridėti nėra iš kur… Žlugdyti to niekas nenori, per teismus neisi, nors galėtume“.
PANDUSAS SITUACIJOS NEKEIČIA
Įvairius renovacijų projektus kuruojantis K. Čepys tvirtino, kad neįgaliųjų atstovai vargina galybę projektuotojų ir užsakovų.
„Esu daugybę kartų su jais susidūręs, ir neįgaliųjų atstovų elgesys labai dažnai būdavo beatodairiškas. Su nuoširdžia užuojauta neįgaliesiems galiu pasakyti, kad tai tikrai nebuvo nuoširdus ir atidus rūpestis dėl jų poreikių. Tai buvo tiesiog profanacija ar demagogiškas elgesys,“ – pastebėjo pašnekovas.
K. Čepys atkreipė dėmesį, kad, pagal teisės aktus, jeigu pastatas yra pritaikomas neįgaliesiems, tai turi būti atlikta visapusiškai: vienas pandusas situacijos neišgelbės. Tokiu atveju aplinką reikėtų pradėti tvarkyti nuo gatvių, šaligatvių nuolydžių, viduje dėl vežimėlio pločio tektų platinti duris, šalinti slenksčius ir panašiai.
Telšių apskrityje techninius projektus derinanti R. Ruzgienė atremia, kad to kol kas nereikalaujama, mat darbuotojai nelenda į pastato vidų. Kai bus tvarkomos vidaus patalpos, neįgaliųjų atstovai reikalaus aplinkos pritaikymo vežimėliams ir čia.
Pasiteiravus, kam bus reikalingi pandusai, jei vidus taip ir nebus rekonstruojamas, specialistė pripažino, kad tokiu atveju nieko negalėtų padaryti…
VILIASI SUPRATIMO
Kad vien panduso įrengimas neišsprendžia neįgaliųjų problemų, patvirtino ir Mažeikių bendruomenės centro vadovė Audronė Šimkuvienė.
„Taip, yra priimtas toks įstatymas, kad bet kokioje valstybinėje įstaigoje turėtų būti privažiavimas, kad žmogus, turėdamas fizinę negalią, su rateliais galėtų ją pasiekti. Bet apie ką galima kalbėti, jei žmogus net į Savivaldybę negali patekti? Prie „vieno langelio“ privažiuoja, bet jei jis nori patekti pas administracijos direktorių ar merą, kaip? Tad ne vien pandusas sprendžia žmogaus prieinamumą. Galbūt Savivaldybė šiemet gali padaryti pandusą, kitais metais gal susikaups pinigų ir vidų pritaikys?“ – vylėsi pašnekovė.
A. Šimkuvienė pastebėjo, kad daugiausia problemų judėjimo negalią turintiems žmonėms kyla norint patekti į biudžetines įstaigas. Vienur nėra pandusų, kitur jie – netinkamai įrengti.
Užtat vežimėliais judantys mažeikiškiai džiaugiasi įvažiavimais į prekybos centrus, be to, patogu važiuoti rekonstruotomis miesto gatvėmis.
Nuotrauka Sigito STRAZDAUSKO.: Atnaujinamose mokyklose įrengti įvažiavimai neįgaliųjų problemos neišspręs, tektų pritaikyti ir klases, kurios dabar yra standartinio planavimo.
