Nojus KAZLAUSKIS
Šiandien „Piliečių klubo“ pašnekovai – šalia mūsų gyvenantys žmonės, kurių gim-tadienis sutampa su Lietuvos valstybingumo atkūrimo diena.
Paprašėme atsakyti į klausimus apie šią dvigubą šventę, kuri, kaip dar daugelis prisimena, ne visada buvo „tinkama“ ir patogi minėti.
Nojus KAZLAUSKIS,
moksleivis, dešimtokas:
– Žinau, kad gimiau kaip tik per Vasario 16–osios minėjimą. Gimimo dieną švenčiu, nėra buvę, kad jos nepaminėčiau. Dažniausiai tą dieną susitinkame su artimaisiais. Taip jau sutapo, kad mano teta Regina yra gimusi vasario 17-ąją, tai abu švenčiam per Valstybės atkūrimo dieną. Į mūsų bendrą šventę susirenka daug mano pusbrolių ir pusseserių, mažesnių ir vyresnių, nemažai suaugusiųjų. Visokių juokų prigalvojam. Netrukdo, kad tarp tetos ir manęs yra 45 metų skirtumas.
Mėgstu sportuoti, tai visada džiaugiuosi gavęs sportiškų dovanų: gerą futbolo ar krepšinio kamuolį, futbolo vartininko pirštines. Esu „netyčia“ užsiminęs, kad šiemet norėčiau „Lietuvos ryto“ marškinėlių… Svajoju, kad kada nors gausiu ir asmeninį kompiuterį dovanų… Koks gimtadienis, jei dovanų negauni?
Tai, kad mano ir valstybės gimtadieniai sutampa, gerai. Vasario 16-ąją visada suspėjame nueiti į Kultūros centro koncertą, tiesa, jei jis ilgai užsitęsia, pabaigos nelaukiam. Šiemet Žemaičių Kalvarijoje organizuojamas šventinis krepšinio turnyras. Tokią dieną gimęs negaliu nenuvažiuoti. Kartais būnu pasveikintas ir mūsų kultūros centre.
Žodžiu, viskas gerai, kad tokią svarbią Lietuvai dieną esu gimęs.
Vita SEMIONOVA
Vita SEMIONOVA,
pedagogė:
– Kai bandau prisiminti savo pirmąjį švęstą gimtadienį, atsimenu aštuntą klasę. Tada gyvenome Nausodės kaime, atėjo kelios mergelkos, mama kažką skaniau valgyti pataisė. Žaidėme, burtus būrėme, atminimus skaitėme ar rašėme… Gimtadieniai tais laikais nebuvo madoj. Niekam nė į galvą neateidavo švęsti. Kaimas, tėvai sunkiai dirbo… Biednystės laikai buvo, suvargę žmonės ne baliais rūpinosi. Ir apie tai, kad mano gimimo diena vasario 16-ąją kažkuo ypatingesnė būtų, tais laikais negirdėjau.
Savo gimtadienio nešvenčiau nei trisdešimties sulaukusi, nei dar po dešimties metų, tik 50-metį iškilmingai mokykloje su kolegomis pažymėjome. Smagu buvo. Kitą jubiliejų švenčiau kartu su vaikais. Brolis miręs, sesuo su savo vaikais – Anglijoje. Ne prūdais giminių likę.
Retai kada tą dieną nueinu į kokį valstybės šventei skirtą renginį. Pažiūriu televizorių, pasidžiaugiu – ir man užtenka.
Vida LUPEIKIENĖ
Vida LUPEIKIENĖ,
mažeikiškė:
– Džiaugiuosi, kad gimiau tokią išskirtinę dieną. Džiaugiuosi ir tuo, kad dabar ją galiu minėti taip, kaip noriu. Aš ir mano artimieji vis dar prisimename prieš daugelį metų įvykusį incidentą. Tikrąją dieną mane pasveikinti susirinko patys artimiausi žmonės. Didelio triukšmo nebuvo, gyvenome vieno kambario bute, kita vertus, tais laikais niekas nesiskųsdavo kaimynų baliais.
Prisimenu, prie stalo tėtis uždainavo, mes pritarėme, paskui – dar vieną dainą, kitą… Skambutis į duris. Atidarome – milicija. Ilgai teko aiškintis, kad tai – mano asmeninė šventė, ir pasą rodyti. Tą sugadintą gimtadienį dabar prisimename kaip nuotykį, tačiau tuomet juokinga nebuvo.
Dabar džiaugiuosi dviguba švente. Mano anūkas šoka tautinius šokius, tad visi einame į kultūros centrą pasidžiaugti Vasario 16-ąja ir jo palaikyti. Prisimenu, kai minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Mažeikiuose buvo surengta fantastiška šventė. Ir šaltuko užteko, ir sniego buvo. Ir renginiai, ir fejerverkai nuostabūs… Ir darbe nuostabiai sutikome abi šventes. Tą dieną man sukako 54-eri.
Šiemet jau gavau iš anūkės sveikinimą, jame parašyta: „Su gimtadieniu ir Vasario 16 diena!“ Mažieji dabar labai patriotiškai nusiteikę, tai pastebėjau susidūrusi su darželinukais. Galvoju, kad labai svarbu tai puoselėti nuo mažens ir aiškinti, kas yra laisvė. Kad ir toks, atrodytų, paprastas dalykas – gimtadienio šventėje laisvai dainuoti tremtinių dainas (mano tėtis užaugo Sibire).
Beje, pasitaiko, kad ir mažai pažįstami žmonės, pamatę mano gimimo datą, pasako: „O, kokią svarbią dieną esate gimusi“. Man tai patinka. Lyg tas faktas man pačiai pridėtų papildomos vertės (juokiasi).
Vida Kelerienė
Vida Kelerienė,
šeimos gydytoja:
– Šeimoje augdami gimtadienių nešventėme. Pripažįstu du jubiliejus, kuriuos reikia pažymėti – penkiasdešimtmetį ir šimtmetį. Gal dėl savo profesijos į žmogaus amžių, jo pokyčius turiu savo požiūrį. Organizmas sensta, keičiasi, daugėja ligų… Nėra kuo čia džiaugtis.
Ir savo vaikus augindama gimimo datų nesureikšminau. Sutepu tortą, pasveikinu – ir viskas.
Negaliu sakyti, kad mano gimimo dienos praeina niekaip nepažymėtos. Bendradarbiai tai primena. Ir jubiliejinį 50-metį šventėme, bet tai jau buvo nepriklausomybės laikais. Jeigu tarybiniais metais būčiau šventusi, gal ir būtų buvę kokių problemų. Bet aš, kaip sakiau, tiesiog nešvenčiu savo gimtadienių.
Algimantas Mockus
Algimantas Mockus,
ūkininkas:
– Nei mažas, nei jaunas jokių gimimo dienų nešvenčiau. Tokios mados tada nebuvo. Ir mokyklą lankydamas to nedariau. Jaunas pradėjau būgną mušti su Grūstės muzikantais. Kiek balių atgrajyta… Ten jau tikrai buvo visos sąlygos mokytis „vyriškai“ švęsti, bet įgudau tik tortus valgyti.
O su tuo mano gimtadieniu tokia painiava atsitiko… Dabar, kai gimsta vaikas, gimimo metrikoje būtinai užrašoma teisinga data. Senaisiais laikais savaitė, mėnuo šen ar ten nebuvo svarbūs. Žinau, kad kitam žmogui dokumente įrašytos datos nuo tikrų skiriasi net metais ar dvejais. Mano dokumentuose parašyta, kad esu gimęs kovo 1-ąją, bet, kiek save prisimenu, visada žinojau, kad esu gimęs vasario 16-ąją. Kol mama gyva buvo, kažkodėl neatėjo į galvą paklausti, kodėl neteisingai mane užrašė.
Ir sveikina mane vasario 16-ąją, net ir valdiškų sveikinimų sulaukiu ne pagal dokumentus, o tą tikrąją dieną.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau kokį dvidešimt metų tuo laiku skrendam į Egiptą. Su šeima, su giminėmis ar draugais… Ten pakeliam taurę ir už mano gimtadienį, ir už galimybę taip ilsėtis… Jubiliejinių balių niekada nekėlėm, bet 70-metį minėjau ilgiau nei mėnesį.
Kadangi laisvu laiku vis dar šoku, groju ir dainuoju, ta proga mane pagerbė ir „Jurginų“ šokėjai, ir „Rėmoliai“, ir „Sedos romansai“. Ir draugai, ir vaikai, kurių užauginom penkis, ir vaikų vaikai.
Visiems sakau, kad gyventi yra įdomu kiekvieną dieną ir nereikia specialių progų ieškoti.
Zita JONAUSKIENĖ
Zita JONAUSKIENĖ,
socialinių paslaugų įstaigos vadovė:
– Savo gimtadienį visada švenčiu. Suprantama, iki Nepriklausomybės atgavimo tai vykdavo tik savame rate. Buvo ir su mano gimimo diena susijusi „įtempta“ situacija.
Mokykloje dėsčiau istoriją ir turėjau auklėjamąją klasę. Tais senais laikais mokytojams dažnai buvo primenama, kaip elgtis, kad vasario 16-oji praeitų nepastebimai, be jokių „politinių“ incidentų. Ir mus, pedagogus, išvakarėse surinko, pravedė instruktažą: žiūrėkite, kad tarp mokinių nebūtų jokių šventinių atributų, jokių „nacionalizmo“ požymių.
Kitą dieną ateinu į savąją klasę. Manęs laukia šventiškai pasipuošę auklėtiniai su gėlių puokšte. Pasveikino gimimo dienos proga ir sudainavo „Ant kalno mūrai…“ Išklausiau. Padėkojau vaikams, džiaugiausi, juk jie iš dūšios stengėsi, bet pati galvojau: „Dabar tai bus…“ Laimei, nieko blogo neįvyko. O šiaip tekdavo bijoti, tuo labiau, kad visi būdavome įspėti.
Tą istoriją prisiminiau, kai kartu su šeima – vyru, vaikais, anūkais – sostinėje minėjome Lietuvos valstybingumo šimtmetį, kartu – ir mano gimtadienį. Neužmirštamas jausmas. Iš tiesų pajutau, kad tai – visų šventė, kad Lietuva – tai mes visi.
O jei apie savąją šventę… Prisipažinsiu, gimtadieniai man malonūs, jie praeina šeimos, artimų draugų būryje. Netikiu tais, kas šią tradiciją neigia, juk dėmesys visiems malonus. Džiaugiuosi, kad prisimena, pasveikina.
Genoveita GRICIENĖ,
Audronė MALŪKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninių archyvų
