Pievėnuose dirbanti parduotuvės savininkė Teresė sako gerai pažįstanti kiekvieną savo pirkėją. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Kaimo parduotuves drąsiai galima vadinti vienomis pagrindinių kaimo bendruomenės susibūrimo vietų: per dieną apsipirkti ateina nemažai žmonių, tad dažnai ilgiau nesimatę kaimo gyventojai čia aptaria ir visus kaimo įvykius ar pasisemia naujos informacijos.
Tą patvirtina ir žmonių kalbas nori nenori girdinčios pardavėjos.
Ką išgirsta – niekam nepasakoja
Pievėnų kaime yra dvi privačios parduotuvės: viena jų patalpas nuomojasi, kitoje dirba pati parduotuvės savininkė. Žmonės pastarojoje lankosi dar nuo kolūkio laikų, kai ji priklausė vartotojų kooperatyvui.
Penkiolika metų čia dirbanti parduotuvės savininkė ir pardavėja Teresė pasakojo, kad žmonės čia ateina nusipirkti būtiniausių prekių, o jei prireikia kažko ypatingesnio, važiuoja į miestą.
Jei žmonių sueina daugiau, dažniausiai užsimezga pokalbis apie kaimo aktualijas.
„Pieninė, krautuvė, medicinos punktas – tai pagrindinės vietos, kur suplaukia visos kaimo žinios. O kur kitur pasišnekėsi, juk ne ant gatvės“, – samprotavo moteris.
Pardavėjos teigimu, ji girdi visko labai daug, bet niekam ką girdėjusi nepasakoja, nes bijo, kad langų neišmuštų.
„Iš viso parduotuvėse dirbu trisdešimt trejus metus, nebenoriu kalbėti niekuomet. Jei pasakočiau, ką išgirstu, ką sužinau, nežinia kas būtų: žmonės tikriausiai susimuštų. Aš kaip kunigas – turiu visas paslaptis išlaikyti. O žmonėms juk neuždrausi kalbėti. Tokia mūsų taktika: turime tylėti, džiaugiamės, kad perka“, – juokėsi pašnekovė.
Pardavėjos tampa pašnekovėmis
Teresė pasakojo, kad į parduotuvę atnešamos ne tik apkalbos, bet ir žinios, kas tuokiasi, gal kas mirė: čia pirmoji vieta, kur gali viską sužinoti.
„Durų dar nespėju atrakinti ir jau žinau, kas naujo kaime nutiko. Visur kaime taip yra, negalvokit, kad tik pas mus“, – įsitikinusi pardavėja.
Ji pažįsta visus kaimo gyventojus, žino vardus ir pavardes, net giminystės ryšius. Atėję žmonės nori išsipasakoti, išsikalbėti, tad pardavėja turi tapti pašnekove.
Teresė pastebi, kad kaimo žmonės nėra turtingi, nieko daug neperka, o čia dar dvi parduotuvės.
„Duonos neperka, batono neperka, daugiausia perka alų. Maisto jiems nereikia. Prekių yra, pinigų nėra. Tokia mūsų kaimo prekyba: vargstam, galo su galu nesuduriame. Vos vos išsilaikome, todėl aš iki trijų ir tedirbu. Seniau buvo visai kas kita“, – apie parduotuvės padėtį kalbėjo savininkė.
Nuo „pletkų“ iki politikos
Savo kolegei antrino ir per trisdešimt metų Laižuvoje pardavėja išdirbusi Aušra. Jos teigimu, į parduotuvę atėję žmonės visada turi apie ką pasikalbėti, tai iš tiesų yra ta vieta, kur suplaukia visa informacija.
„Jeigu darbo nėra daug, nori nenori išgirsti, apie ką kalba žmonės. Jų pokalbių tematika labai įvairi, kalbama apie viską: pradedant nuo kaimo „pletkų“, užbaigiant politika. Taip ir sužinai visas kaimo naujienas. Nesu iš tų, kurie jas skleidžia kitiems pirkėjams, bet jei žmogus kalbina, tai pasikalbu. Su žmonėmis reikia bendrauti, nes tokios yra pardavėjo darbo taisyklės“, – teigė pašnekovė.
Bendrauti ypač nori senyvi kaimo gyventojai, kuriems namuose nėra su kuo pasikalbėti. Taip laikui bėgant pardavėjos ir sužino žmonių gyvenimo istorijas, kokios jų problemos, bėdos ir džiaugsmai.
Kaimai nevienodi
Kad kaimo parduotuvė ne tik prekyvietė, bet ir kaimo žmonių susitikimo, bendravimo vieta, sutiko ir beveik dešimtį metų parduotuvėje Šerkšnėnuose dirbanti Gražina.
„Žmonės pirmiausia tariasi, ką pirkti, kokios kainos, kas brangiau, kas pigiau, paskui kalba apie kaimo naujienas, gvildena įvairias temas, mes čia sužinom apie viską, pažįstame kiekvieną žmogų“, – sakė pardavėja.
Labiausiai linkusios kalbėtis moterys, ir ypač pensinio amžiaus, vienišos. Vyrai taip pat nori pasikalbėti, pasikalba ir labiau linkęs bendrauti jaunimas.
„Geri žmonės čia gyvena. Nori nenori reikia bendrauti ir mums, jei nebendrausi, būsi susiraukęs, neturėsi klientų – nueis į kitą parduotuvę“, – įsitikinusi pardavėja Gražina.
Iš pokalbių su pardavėjomis galima susidaryti nuomonę, kokie žmonės viename ar kitame kaime gyvena: vienur jie piktesni, pilni pagiežos, stebi, kaip gyvena kaimynai, ir visa tai linkę ištempti viešumon, kituose kaimuose žmonės linkę daugiau kalbėti apie gerus dalykus.
Pardavėjų teigimu, kuo kaimas mažesnis, tuo jo gyventojai daugiau vieni apie kitus žino, visus pažįsta, daugiau bendrauja. Yra ir kaimų, kurių gyventojai, ypač jaunimas, net nežino, kas kur gyvena – tokiose vietose bendraujama atsargiau, rezervuotai.
