Jau girdžiu kalbų, kad žmonės dėl vis neateinančio pavasario pradeda net isterikuoti. Iš tiesų: mano vienas pažįstamas jau nuo Naujųjų metų kalba, kad jam atsibodo žiema. O dabar jau vos ne balandžio vidurys – pavasario vis dar nematyti. Tai kaip reikia jaustis tiems pavasario laukiantiems žmonėms?
Kažkaip neįtikėtina, kai žiniasklaida skelbia, jog balandžio pabaigoje yra buvę net per dvidešimt laipsnių šilumos. Aš ir pats prisimenu, kad prieš daugelį metų balandžio pabaigoje teko net maudytis. O kaip tai padaryti dabar? Nebent tie sveikuoliai ruoniai, kuriems maudytis patogus bet koks metų laikas, pasakytų.
Žiniasklaida kartkartėmis taip pat gąsdina pernelyg didelėmis kritulių normomis, kurios dar galinčios mus užklupti. Nereikia tuo tikėti, nes Mažeikiai, mano įsitikinimu, yra toje zonoje, kur meteorologų prognozės visada prašauna pro šalį. Kažkaip tikiu, kad prašaus ir dabar. O jei neprašaus, tai jiems tik dėkoti reikia. Štai, kad ir penktadienio naktį: pranašavo kažkokį didelį snygį, bet pasnigo kaip eilinį kartą, ir tiek. O kai kur Lietuvoje, apie Vilnių, Kauną, Alytų, vakar dieną drėbė sniegą taip, kad neįmanoma buvo važiuoti mašina.
Va, ir kas pasakys, kad Žemaitija yra Lietuva. Kaip sako aktorė Nijolė Narmontaitė, žemaičiai su savo šiluma visus atšildo ir čia nėra taip blogai.
Vis pasvarstydavau, ar mano postringavimus kas nors skaito. Dabar įsitikinau, kad tokių yra. Tai paliudijo reakcija į mano priminimą praėjusį savaitgalį, kad laikrodį reikia sukti valanda atgal. Nors iš tiesų laikrodį sukome į priekį. Jei kas dėl to labai supyko, tad tegul tai būna mano balandžio 1-osios pokštas.
Žiema vis dar nerimsta, užtat mieste kiek aprimo aistros dėl dujų karalaičio savivaliavimo: kaip bus toliau, ar jį kas sutramdys, ar jis ir toliau apiplėšinės žmones vidury baltos dienos – kas ten žino. Aišku tik tiek, kad situacija žinoma mūsų valdžiai, bet ji pagelbėti žmonėms, imtis kokių griežtesnių priemonių, atrodo, lyg ir nebežada. Kažkur kreipėsi, kažką rašė, bet iš to naudos – kaip iš ožio pieno. Taip ir peršasi abejonės, ar tik mūsų valdininkai nėra korumpuoti… O tai jau visai kitas reikalas būtų. Kas tai galėtų išaiškinti, taip pat nežinia. Bet tada jau bent žmonės žinotų, kur čia šuo pakastas.
Dar apie vieną rimtą problemą. Viena mano pažįstama, pavadinkime ją Sigita, neseniai įsidarbino maistą gaminančioje įmonėje. IR KĄ JŪS MANOT? Dar neišdirbusi nė mėnesio, ji jau nebenori eiti į darbą, o iš jo grįžta su ašaromis.
Pasirodo, naujokus terorizuoja senosios, jau daug metų dirbančios moterys. Barasi, piktai nurodinėja, jei naujokai ko nespėja, šaiposi, o patarimo, ką ir kaip daryti, nė nebandyk klausti – nieko nepeši. Kai klausia patarimo meistrės, ta liepia kreiptis į senąsias darbuotojas. O kas toliau – jau žinome. Taip ir sukasi lyg voverės rate, nežinodamos ką daryti. Eisi skųstis valdžiai – bus dar blogiau, o per susirinkimus niekas nedrįsta visko išsakyti.
Žodžiu, situacija panaši į tą, kuri būdavo sovietinėje armijoje. Ten bent tų patyčių laikas buvo trumpesnis. O kiek tokia situacija tęsis toje įmonėje, neaišku. Moteris jau svarsto, ar nereiks eiti iš darbo. Tada į jos vietą ateis kita, ir viskas kartosis iš naujo.
Nesuprantami dalykai darosi, lyg gyventume ne demokratinėje, o kažkokioje laukinių visuomenėje. Gal kada nors kas neiškentės, viskas išeis į viešumą ir tada savo žodį turės pasakyti valdžia.
Ketvirtadienį parėjęs iš darbo žiūriu, ogi iš vienos pašto dėžutės kyšo reklaminis žurnaliukas ir pranešimas, kad gautas registruotas laiškas. Žinau, kad tame bute seniai niekas negyvena. Pranešimą atnešusi laiškininkė gal to nežino, bet negi ji nemato, kad į dėžutę jau niekas nebetelpa, ir nesupranta, kad čia kažkas ne taip? Kartais taip būna ir su pasiklydusiais laiškais: žmogus, gavęs tokį laišką, ant voko parašo, kad čia toks negyvena, ir padeda jį virš pašto dėžučių. Taip tas laiškas ten ir prabūna savaitę ar daugiau, kol kas neapsikentęs ima jį ir išmeta. Tai negi laiškininkė to nemato, kad nepaima to laiško išsiųsti atgal? Žinoma, kam čia vargintis? Geriausia nieko nematyti. Bet palaukit, kur mūsų žmogiškumas? Juk tame laiške gali būti kokia svarbi žinia ar dar kas nors.
Seniai besikalbėjom apie vaikus. Tai visai atskiras ir įdomus pasaulis. O kai kartais pasiklausai, kaip jie bendrauja tarpusavyje ar su suaugusiais, išgirsti tokių perliukų, kad norisi užsirašinėti. Štai vienas mano pažįstamas vaikas turi savotišką savo žodyną. Ir kas keisčiausia, kad tie žodžiai iš tiesų kažkaip asocijuojasi su jo žodžių reikšmėmis. Štai greitkelį tas vaikiukas kažkodėl vadina skersvėju. Aš tai paaiškinčiau tuo, kad greitai tuo greitkeliu važiuojančios mašinos sukelia skersvėjį. O tramvajų jis vadina kombainu: abu dideli, abu važiuoja, tik tiek, kad kombaine sėdi vienas žmogus. Pats įdomiausias žodis man yra slaptažodis, kuris reiškia kryžiažodį: juk iš tiesų kryžiažodyje žodį reikia įminti kaip kokį slaptažodį. Tikrai įdomus tas vaikų pasaulis.
O rytoj jau ir Atvelykis: vėl džiaugsmas vaikams – gal jie sulauks su vaišėmis ir margučiais ateinančios Velykų bobutės. Gal su Atvelykiu pagaliau baigsis ir žiema?
Šiandien dar ir Saugaus eismo diena, o tai reiškia, kad važinėti reikia itin atidžiai: „keliukai“ tokiomis dienomis nemiega.
O aš jau pasiilgau jūsų laiškų, žinučių, informacijos, tad parašykite ką nors įdomaus.
sisbeitauskas@santarve.lt
