Ketvirtadienį mažeikiškiai šildė vieni kitus. Žinoma, ne visi, o tie, atėjusieji į senamiesčio aikštę, kurioje įrengtas saulės laikrodis. Man kažkaip tą aikštę ir norėtųsi vadinti Saulės aikšte. Gražus pavadinimas, ar ne? Ne taip, kaip anksčiau senieji mažeikiškiai tą aikštę vadino – Damulienės skverelis. Paaiškinsiu: tais laikais Mažeikiuose gyveno girtuoklėlė tokia pavarde, tai ji labai mėgo sėdėti toje vietoje ant suoliuko. Paskui ten pastatė ir rankas aukštyn iškėlusios merginos statulą. Laikui bėgant ir ta moteriškė, ir statulėlė iš skverelio dingo, bet paskui atsirado kita moteriškės statula, tik ji jau buvo su kūdikiu. Nereikėtų ieškoti sąsajų su ten buvusia merginos statula, nes taip galima prisigalvoti net, sakyčiau, juokingų dalykų.
Moteris su vaikeliu toje vietoje tebestovi, rekonstruojant senamiestį jos kaimynystėje atsirado ir saulės laikrodis. Moterėlė su vaikeliu kažkaip nuėjo į antrą planą, o saulės laikrodį pastebi visi.
Taigi prie to laikrodžio ketvirtadienį ir susirinko mažeikiškiai. Be puikaus pabendravimo, žmonės buvo vaišinami ir tradicine šaulių koše bei skaniais blynais, kuriems tešlą maišė ir kuriuos kepė kalvių Stankų kompanija. Kas pageidavo, gavo ir karštos arbatos.
Su ta koše ir blynais šiemet buvo kažkokia įdomi situacija: nors žmonių buvo daug, bet ir tų vaišių netrūko, tik atsirado tokių, kurie, gavę vieną porciją, tuoj stojo į eilę kitos. Mačiau moteriškių, kurios blynus ir į rankinę dėjosi. Atrodo, kad kai kas į šventę atėjo prisivalgyti ir dar namiškiams parnešti…
Kažkurią šios besibaigiančios savaitės dieną vieni kitus šildė ir mūsų valdžios vyrai ir moterys. Tik šildė ne koše ir blynais, o pačių keptais pyragais, pyragaičiais, bandelėmis ir sausainiais. Moka save pamaloninti valdininkai: patys prisikepė ar prisipirko pyragų, paskui patys viską suvalgė, kaip per fotosesiją prisifotografavo, taip įamžindami savo mokėjimą šildytis.
Tiesa, dar nepasakiau vieno svarbaus dalyko – to nepadaryti būtų negražu iš mano pusės. Pyragų valgymo metu buvo renkama piniginė labdara ir perduota tiems, kuriems labiausiai reikia. Gal ir gražu, o jei tiksliau – ne gal, o gražu. Bet kai pagalvoji, tokia pinigų rinkliava labdarai nėra jokia naujovė: renkami pinigėliai ir kitais būdais – tiesiogiai, perkant kažkokius daiktus ir panašiai. Manau daugelis iš jūsų yra paaukoję ne vieną litą įvairių labdaringų televizijos laidų metu. Jeigu nepaaukoju pinigėlių tokios laidos metu, man kažkaip būna nesmagu ją žiūrėti. Pažįstu nemažai žmonių, kurie elgiasi ir jaučiasi lygiai taip pat: aukoja tyliai ir niekam garsiai nešaukia, pyragėlių nekepa, nesifotografuoja ir nesireklamuoja.
Bet, kaip sakoma, geriau taip negu išvis niekaip. Tokios tos mūsų miesto aktualijos. O žvelgiant truputį toliau, akys ir ausys vis krypsta į tai, kas vyksta sostinėje. O čia komedijos tebesitęsia. Seimo pirmininkės ir Prezidentės neakivaizdus kandžiojimasis viena kitai įgauna vis didesnį mastą: vadę savo veiksmais pradėjo ginti visas Seimas. Lyg keršydami Prezidentei, jie nebepritaria jos siūlomiems nutarimams. Prasidėjo kažkokia trintis ir tarp Prezidentės palaikomos Vyriausybės bei to paties Seimo. Man tai panašu į mažų, kaprizingų vaikų elgesį. Bet juk čia ne vaikų darželis, čia žaidžiami sudėtingesni žaidimai, galintys nulemti tautos gyvenimą ar žmonių likimus, tad kokios čia gali pati simpatijos ar antipatijos vieni kitiems? Juolab artėjant visų susitaikymo metui – Kalėdoms. Geriau jau keptų ir vaišintų vieni kitus pyragais.
Kažkurį vakarą žiūrėdamas televiziją stebėjausi mūsų valdžios ir verslininkų nesugebėjimu tvarkytis taip, kad negalime žmonėms supilti net dirbtinių slidinėjimo kalnų. Jų mūsų šalyje beveik nėra, tad lietuviai slidinėti traukia į kaimyninę Latviją, išveždami ten ir dalį pajamų, kurios galėtų likti mūsų šalyje. Mėgstame kartais pasišaipyti iš kaimynų, bet patys nesugebame pasidaryti paprasčiausių dalykų, tad tiems patiems sniego kalnams įrengti samdome konsultantus iš Latvijos. Tad pasitvirtina liaudies išmintis: juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Kad ir kokių nesusipratimų būna, bet kartais jų pasitaiko labai linksmų. Neseniai išgirdau istoriją apie žmogų, nuolat žiūrintį televizorių ir skaitantį laikraščius. Nenuostabu, kad šalia jo nuolat būna krūva laikraščių ir televizoriaus valdymo pultelis. Kartais šis ima ir pasiklysta toje laikraščių krūvoje, tad žmogui tenka nemažai pasirausti tarp laikraščių, kol pultelį suranda. Kad apmažintų perskaitytų laikraščių krūvą, vyriškis juos sušveičia į židinį. Taigi, vieną vakarą televizoriaus pultelis ėmė ir dingo kaip į vandenį: nei tarp laikraščių, nei kur kitur jo žmogus neberado. IR KĄ JŪS MANOT? Viskas paaiškėjo tada, kai valydamas židinį vyriškis pelenuose rado tik tai, kas liko iš jo ieškoto pultelio. Pasirodo, naikindamas nereikalingą makulatūrą, žmogus kartu su ja į židinį per neapsižiūrėjimą įmetė ir jo didelį pagalbininką.
sisbeitauskas@santarve.lt
