„Paprašyta papasakoti prisiminimus apie Mačernio sodą, dar kartą įsitikinau, kad žmogaus atmintis yra trapi ir kai kada ne visai patikima. Laimei, radau žmonių, kurie tai užfiksavo užrašuose, nuotraukose. Juk nuo tų laikų jau praėjo 23-eji metai“, – kalbėjo sediškė Genoveita Gricienė, neseniai tapusi rašytojos Šatrijos Raganos premijos laureate.
Šiemet minimos poeto Vytauto Mačernio 100-osios gimimo me-
tinės, 2021-ieji paskelbti jauniausio mūsų literatūros klasiko, naujosios lietuvių poezijos pradininko me-tais.
Tuoj ateis tikrasis pavasaris, galėsime aplankyti akmenines poeto „Vizijas“. Geriausia tai daryti, kai Šarnelėje sužydės Mačernio sodas.
Apie tai, kaip jis buvo pasodintas, ir papasakojo Genoveita.
MINTIS
Tai buvo 1998-aisiais. Dar buvo gyvas Poeto brolis Aloyzas Mačernis, dar visai jaunas buvo Aloyzo sūnus Vytautas, vardą gavęs savo dėdės garbei. Mačernių sodyboje dar nelakstė Vytauto vaikai – Karolina ir Laurynas.
Ilgai galvojau: buvo ruduo ar pavasaris? Viena kolegė tvirtino, kad buvo ruduo, bulviakasis, o kita patikino: tikrai buvo pavasaris. Balandis. Tą pavasarį jau viskas sodriai žaliavo ir žydėjo kiaulpienės. Smarkiai lijo. Kažkodėl būtent tą nešaltą lietų atsimename visi.
Kodėl reikėjo atsodinti sodą?
Tuo laiku prie Poeto kapo eidavome pro Mačernių kiemą. Pro prūdą, pro daržinę, pro kūtę. Nebuvo jokios tvoros. Tik išmintas takelis Žvyrynėlio kalnelio link. Pažinojau visus Mačernių trobos gyventojus, dažnai ir jų svečius. Užeidavau ir į vidų, puikiai atmenu Poeto kambarį, kur buvo saugomi senieji baldai: stalas, lova, etažerė. Jie patys stengėsi tą kambarį tik svečiams laikyti.
Už trobos galo matėsi kelios senos obelys, kelios eglės, kuriomis kadaise buvo apsodintas sodas. Kartą su Aloyzu nuėjom į sodą ir jis man padavė obuolį, sakydamas: saldinis. Vytauto obelis, jis labai mėgo saldinius obuolius. Obuolys iš tikrųjų buvo saldus ir skanus. Parodė ir gandralizdį medyje: nuo senų laikų čia gandrai peri. Palei kraštą augusios vyšnios ir slyvos, buvo ir viena kita kriaušė, bet didžiąją dalį užėmė įvairiausių veislių obelys.
Braidžiojant po nešienautą sodo žolę atėjo mintis: atsodinkim, pasodinkim iš naujo Mačernio sodą!
BENDRAMINČIAI
Prie Sedos, Kalnijų kaime, gyveno (ir dabar tebegyvena) agronomas Juozas Katkus. Sodų mylėtojas: sodina, skiepija, augina. Nusivežiau jį į Šarnelę, kad apžiūrėtų išlikusius vaismedžius, kad suskaičiuotų, kiek reikia naujų sodinukų.
Apčiupinėjęs saldinę Vytauto obelį pasakė, kad ji dar ilgokai gyvens ir vaisių duos. Man rodos, kad iš senojo sodo ir dar pora obelų liko. Nutarėm, kad kiekviena klasė nusipirks gal po du obelų sodinukus, išrinks savo sodintojus ir organizuotai važiuosime sodinti Mačernio sodo. Visus sodinukus, o kiek jų reikėjo, jau neatmenu, žinau, kad labai nebrangiai nusipirkom pas J. Katkų. Jis vadovavo ir sodinimo „paradui“.
DARBAS
Jau nepamenu, kaip kilo mintis pasikviesti Plungės merą Aleksandrą Luką, kalvariškį, didelį Mačernio gerbėją. Jis dalyvavo nuo pradžios iki galo. Gražiai pasirėdęs: kostiumas, balti marškiniai, kaklaraištis ir ilgas juodas paltas. Tarp sodintojų buvo ir Konstantinas Bružas, Sedos klebonas Saulius Katkus.
Jų klausosi Žemaitijos nacionalinio parko istorikas Edmundas Mickūnas, sediškė mokytoja Stasė Petkienė, Žemaičių etnokultūros tyrinėtojas ir puoselėtojas Konstantinas Bružas, Genoveita Gricienė, Orinta Adomavičiūtė, Sedos klebonas Saulius Katkus.
Kiekvienas stengėsi kaip nors įsiminti savo pasodintą medelį: skaičiavo kelintas nuo eilės pradžios ar nuo galo. Pasisekė tiems, kas spėjo užsiimti kraštinę eilę ir skubėjo ten duobę kasti, kitas stengėsi išskirtinį kuoliuką įbesti ir prie jo pririšti savo medelį. Klebonas, pamenu, labai džiaugėsi, kad jam teko obelį pasodinti pačiam kampe ir pirmą nuo krašto.
Sodintojų buvo daug, šurmulys, linksmybės. O lietus lijo visą dieną. Peršlapome kiaurai. Ne tik Plungės meras buvo pasipuošęs, aš, vykdydama K. Bružo priesaką, kad moteriai nedera dėvėti ilgų kelnių, buvau užsivilkusi megztą sijoną. Tas juodas vilnonis sijonas tiek primirko lietaus vandens, kad man jau rūpėjo laikas nuo laiko jį patempus laikyti…
POEZIJA
Tos dienos prisiminimuose romantiškiausios yra pabaigtuvės. Vietoj to, kad, baigę sodinti, skubėtume namo, mes sustojome po senomis sodo eglėmis ir skaitėm atmintinai Mačernį!
Lukas mokėjo atmintinai visas vizijas. Stovim tyloje, lietaus lašai nepaliaujamai teka veidu, o jis deklamuoja trečiąją viziją:
Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidun pasižiūrėjau,
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj.
Vaikai ir didelė dalis mokytojų išvažiavo į Sedą, o Aloyzas prašė nepasididžiuoti ir užeiti į trobą ant obungų. Matėsi, Mačerniai laimingi, patenkinti, kad tokį didelį sodą jiems prie trobos pasodinom.
Suėję į trobą jau radom padengtą stalą: ir rūkytos žuvies, ir mėsos, duo-
nos, o viduryje – butelis raudono vyno. „I Vytauts rauduona vyna nebruokėjė…“ – lyg teisindamasis, lyg džiaugdamasis, kad ir mes nebruokėjem, kalba Aloyzas.
Pasėdėjom, pajuokavom, bet nė nepradžiūvę išvažiavom namo.
IR KITA
Pasodinti yra tik pradžia darbo. Pavasaris buvo drėgnas. Medeliai prigijo ir nelaistomi, tik reikėjo atsivežti kuoliukus ir kiekvieną pririšti. Kitais metais reikėjo šakeles išgenėti, perrišti.
Aloyzas jau buvo nekokios sveikatos. Nuo didesnių vėjų lūžinėjo senųjų medžių šakos, niokojo jaunas obelaites, o klebono pasodintoji buvo visai nulaužta ir nebeatsigavo… Bet vis tiek sodas sužaliavo, pavasarį žydi, o rudenį derlių neša.
Pasikeitė mūsų valgymo įpročiai. Anksčiau taip visų mėgti obuoliai pasidarė mažai kam reikalingi… Seniai po pasaulį pasklido Mačernio sodą sodinę mokiniai. Nežinau, ar dar užklysta ir paieško savo sodintos obels.
O sodas gyvas. Ir saldinė Vytauto obelis dar gyva.
