Viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie mokslininkų sukurtą „Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinį-administracinį modelį“ ir jame numatytų Lietuvos Darbo kodekso pataisų projektą.
Jame nurodyti tokie siūlymai, kaip: sutrumpinti įspėjimo apie atleidimo iš darbo terminą; suvienodinti ir sumažinti išeitines išmokas; atsisakyti konkretaus darbo valandų per dieną nustatymo, paliekant 40 valandų per savaitę darbo laiko normą. Taip pat siūloma atleidimo iš darbo apribojimus ir garantijas iš Darbo kodekso perkelti į nacionalines kolektyvines sutartis ir kt. Pakeitimais siekiama liberalizuoti darbo santykius ir įtvirtinti galimybę darbdaviams bei darbuotojams tarpusavyje daugiau tartis ir derėtis įvairiais darbo klausimais.
Klausėme mažeikiškių nuomonės apie tai, kaip jie vertina siūlomus pakeitimus ir kam tai būtų naudinga.
Regina: – Apie siūlomus pakeitimus teko girdėti. Manau, kad jie būtų naudingesni darbdaviams. Abejoju, ar tai iš esmės padėtų verslui, pritrauktų daugiau užsienio investicijų, kaip yra teigiama. Tos permainos bei pakeitimai yra ne iš to galo. Aš ir pati esu turėjusi įmonę ir mano patirtis tokia, jog dar nepradėjai dirbti, o jau didžiausius mokesčius turi mokėti. Taigi, verslui, o kartu ir žmonėms gyvenimas palengvėtų, jeigu pirmaisiais veiklos metais įmonei ar individualia veikla užsiimantiesiems neužkrautų mokesčių naštos, lengvatinėmis sąlygomis suteiktų paskolas. O kai pradedantysis verslas jau atsigauna, tada gali pradėti mokėti mokesčius. Dabar baisu žiūrėti, kaip žmonės gyvena, tai kas bus, jei sumažins tas išeitines išmokas… |
|
Silva Vaitkevičienė: – Manau, kad vienareikšmiškai tokie pakeitimai naudingi verslininkams. Nors ir dabartinių darbo santykių įstatymų negalėčiau vertinti kaip visiškai gerų, bet nuo ko teisingiausia būtų pradėti permainas, net nežinau. Pasiūlymas atsisakyti konkrečių darbo valandų per dieną tikrai nėra geras. Žmonės juk turi šeimas, vaikus, tad kažkokios ribos turi egzistuoti ir jų reikia laikytis. |
|
Laimonas Terasius: – Nesu įsigilinęs į šį klausimą, tačiau tikriausiai šie pakeitimai naudingesni būtų darbdaviams. Iš to, kiek girdėjau, kiek visuomenėje kyla diskusijų, panašu, kad paprastiems darbuotojams kai kurios tos naujovės bei siūlomi pakeitimai nepriimtini. Galimybė darbdaviams ir darbuotojams daugiau tartis ir derėtis darbo klausimais gal ir gerai, bet juk būna ir taip, kad susitarimai yra apeinami, tad tam tikrais atvejais žmogus gali būti ir nuskriaustas. Be to, norisi daugiau ir aiškesnio siūlomų naujovių pristatymo visuomenei. |
|
Gediminas Bušma: – Manau, kad visiškai ne nuo to reikia pradėti įvedinėti naujoves Darbo kodekse. Svarbiausia yra, kad žmonės darbus turėtų, o ne kad juos būtų paprasčiau atleisti. Tai tie pateikti pasiūlymai, manyčiau, yra pats paprasčiausias variantas: atleidi, sumoki sumažintą išmoką, ir viskas. Sunkiausia yra kažką žmogui duoti, o norinčių duoti nėra. Dauguma nori atimti. Norint imtis kažkokių naujovių, permainų, socialinių modelių, mokslininkams ir įstatymus leidžiančiai valdžiai vertėtų pirmiausia savo kailiu visa tai išbandyti, nes žmones lengviausia padaryti bandomaisiais triušiais. Vienokį variantą pabandom, tada kitokį… Tegul bando „ant savęs“. Kalbant apie dabartinius darbo įstatymus, sakyčiau, jog niekada nebuvo ir nebus sudėtinga, jeigu elgiamasi žmogiškai. |
|
Laurynas Jonauskas: – Iš planuojamų permainų, panašu, laimėtų darbdaviai, o ne paprasti žmonės. Manau, kad dabartinius įstatymus reiktų keisti ta linkme, kad labiau būtų ginamos dirbančiųjų teisės. Ne darbo santykių liberalizavimo vertėtų imtis ir ne pagalbos verslininkams, o kaip tik dirbančiųjų teisėmis labiau reiktų susirūpinti. |
|
Zita Gedutienė: – Gal įgyvendinus siūlomas permainas darbuotojams atsirastų daugiau laisvės pasirinkti, kiek valandų per dieną jis nori dirbti. Bet vis dėlto tam tikri apribojimai turėtų būti, nes yra nepertraukiamas poilsio laikas ir panašūs dalykai. Nors šiuo klausimu labai daug skeptiškai nusiteikusių žmonių, nemanau, kad siūlomi pakeitimai būtų naudingi vien tik darbdaviams. Galvoju, kad tuo siekiama naudos ir vienai, ir kitai pusei. |