Kalėdose visas dangus žmogui linki dvasios ramybės ir harmonijos

Dekanas Zenonas Degutis teigia, kad Kalėdos žmonėms primenaapie jų nemirtingumą. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Artėja dar vienos metų šventės: Kūčios ir Kalėdos. Vieniems tai – gražios, ramios ir prasmingos šeimos šventės, kitiems – tiesiog dar viena proga linksmai praleisti laiką, nueiti į svečius, tretiems – proga pasipelnyti.
Kad ir kaip būtų, beveik visuose namuose puošiamas šių švenčių simbolis – eglės ar bent jų šakos.
Apie tai ir tikrąją Kūčių ir Kalėdų prasmę mintimis pasidalinti paprašėme Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebono, Mažeikių dekano Zenono DEGUČIO.

– Pačiame Kalėdų centre – nemirtingumą ir gyvybę simbolizuojanti amžinai žaliuojanti eglė. Ji kalba apie Kalėdų prasmę. Žmoguje įsikūnija Dievas: tad jeigu žmoguje atsiranda dieviškasis pradas, tai kaip ir Dievas, žmogus darosi amžinas, nemirtingas.
Kalėdos su tuo trapiu dieviškuoju kūdikiu ant rankų kalba apie nesunaikinamus, neįveikiamus dalykus – didįjį, patį kilniausią pašaukimą – žmogaus sudievinimą ir jo nemirtingumą.
Tokia – Dievo, tampančio žmogumi, šventės prasmė. Dievas žmogų išaukština tiek, kad sulygina su savimi. Kūryba, nemirtingumas, amžinumas – Dievo žymės, kurios atiduodamos žmogui.
Kalėdos ir yra viso to žmogui priminimas.
Kalėdų pavadinimas dabar yra pasisavintas, niekieno neklausus atimtas, pagrobtas iš religijos, iš bažnyčios kaip idėja. Šis pavadinimas buvo labai patogus panaudoti komercijai. Kokie prekybos centrai, kokios komercinės struktūros yra atsiklausę bent jau Lietuvos kardinolo, ar jie gali kur nors rašyti, kad yra kalėdinės nuolaidos, kalėdinės prekės, kalėdinis laikotarpis?..
Kalėdos – grynai religinis pavadinimas, tad labai natūralu, kad šiuo pavadinimu komercinės struktūros prisivilioja žmones, ir, be reikalingų ar nereikalingų daiktų pirkimo, jų brukimo dovanų forma kitiems, padarė, kad tikrųjų Kalėdų lyg ir nebėra.
Bet maloniausia yra tai, kad žmonės tuo pasisotino ir pagaliau pradeda ieškoti tikrosios šios šventės prasmės, grįžta į Kūčias kaip galimybę atverti, atsilapoti širdis. Ir ko žmonės negali pasakyti vieni kitiems kitomis progomis, tai padaro per Kūčias. Ir gal nebesvarbu, kokius ir kiek patiekalų žmonės padės ant stalo, dabar, lauždami kalėdaitį, jį lyg savo širdį duodame kitam: „Imk, aš tau dovanoju“. Ir būtent dovanodamas, leisdamas atsilaužti savo kalėdaičio, žmogus iš tos atlapotos širdies pradeda sakyti linkėjimus. Gal visų pirma pradedama nuo prisipažinimų ir nuo žodžių: „Atleisk, aš buvau ne toks, aš kalbėjau ne tą ir elgiausi ne taip, aš norėjau padaryti, kaip tu pageidauji…“
Taip prasideda širdies atsivėrimas. Toks kalbėjimas žmones pakylėja į visai kitokį lygmenį, į dvasingumo pradmenis.
Ar mes prisimename, ką valgėme prie Kūčių ir Kalėdų stalo prieš vienuolika ar dvylika metų? Ko gero, neprisimename… Bet kaip šiltai pabuvome vieni su kitais, mes prisimename.
Ir tą vakarą kylantis graudulys atveda žmogų iki apvalančio katarsio. Tai yra tokia žmogaus dvasinė aukštuma, kokios žmogus pasiekia labai retą kartą.
Tai kas dabar vertinga? Ar tai, ką mes prisipirksime iš parduotuvių ir sukrausime ant stalo, ar priešingai – vieni kitiems kalbėdami gražius ir prasmingus žodžius, šiltai apkabinsime?
Malonu yra tai, kad žmonės jau pradeda sugrįžti į tuos dalykus. Ir tokie pakylėti, katarsio apvalyti žmonės eina į bažnyčią, kur tarytum angelų ir trimitų balsais dangaus vardu chorai skelbia: „Garbė Dievui, ramybė žmonėms“. Ir buvimas bažnyčioje pakylėtus žmones dar labiau kilsteli ir užfiksuoja tą dvasinį lygį ir polėkį.
Štai į kokį tašką mes visi, ne tiktai atskiri, tarytum praregintys žmonės, turėtume orientuotis.
Galime pafantazuoti: o kokie mes su savo artimaisiais, su kuriais sėdėjome prie Kūčių stalo, šventėme Kalėdas, turėtume būti rytojaus dieną, poryt? Kitokie… Mes nebegalėtume grįžti į tą pilką kasdienybę, pilną nepamatuotai nereikalingo piktumo, aštrių, skaudžių, širdį žeidžiančių žodžių. Jau nebegalėtume grįžti į tą buvusią praeitį…
Tokia turėtų būti visų žmonių asmeniškai kuriama Kalėdų dvasia…
Į šiandieninę situaciją mus atvedė nerimas ir baimė – pagrindiniai pastarųjų laikų bruožai. Lietuva su nepriklausomybe pasidarė atvira ne tik nevienadienėms vertybėms. Ji pasidarė atvira ir baisiems dalykams, kurie kartu su globalizacija, su vadinamąja demokratija ir parklupdė žmones. Agresyvi, įžūli reklama įtikino žmones, kad jie yra vartotojai: vartojimas, daiktai, pats pirkimo procesas gali žmones padaryti laimingus, – tad natūralu, kad susiūbavo ne vieno žmogaus pagrindai, kurių laikydamasis žmogus jautėsi pakankamai stabiliai tiek aplinkoje, kurioje gyvena, tiek savo vidiniame pasaulyje. Dabar ateina laikas, kai žmogus pamato, kad tie reklamuoti, siūlyti, brukti daiktai jo nedaro laimingo.
Šiaip daiktai yra reikalingi, be jų neapsieinama, daiktai gyvenimą palengvina, bet su viena sąlyga: jei jie tarnauja žmogui. Bet jei jie darosi balastas, o dar žmogus jiems pradeda tarnauti, čia ir atsiranda dvasinė tuštuma. Niekas taip neskauda žmogui, kaip dvasinė tuštuma. Ji pasireiškia kaip susvetimėjimas, ir žmogus pajunta, kad jis yra nebereikalingas, niekur nebepritampa ir lieka užmirštas, pasijunta savotiška vidinė izoliacija. Būtent tas gaivališkas globalizacijos procesas ir įstūmė mūsų žmones į tokią padėtį. Ir labai natūralu, kad tarytum skaudžia rykšte, įvairiopomis netektimis, galbūt ir kažkieno, turinčio pinigus, valdžią, ne visai sąžiningais veiksmais ta globalizacija skaudžiai užsimoja prieš visus žmones. Jie pamato, kad visa tai, ką turėjo anksčiau, ant ko statė savo gyvenimą, su kuo siejo savo likimą, – visi  ankstesnieji dalykai ir yra tikrosios vertybės.
Kiek kartų per tą dvidešimtį metų būta tokių Kalėdų švenčių, kurių šūkis „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė“? Ramybė žmogui. Ar žmonės negirdėjo šito šauksmo? Jie klausėsi, bet neišgirdo. Klausėsi, girdėjo, bet nepriėmė. Ir dabar, kai Kalėdose iš naujo skamba „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė žmonėms“, žmonės pradeda įsiklausyti.
Kalbu ne apie tą ramybę, kuri galėtų būti sinonimas tinginystei, abejingumui… Kalbu apie ramybę, kuri yra dvasinės harmonijos pagrindas… Tos ramybės kiekvienam žmogui Kalėdose linki visas dangus. Tai atveda žmogų iki fizinės ir dvasinės harmonijos.
Čia ir yra stabilumas: kada žmogus atranda pats save ir erdvę, kur savo harmoniją ir save realizuoti.
Harmonija norom nenorom reiškiasi gerumu ir dėmesiu, kito žmogaus vertės pripažinimu, oria savo laikysena…
Ar ne tokių dalykų žmonės dabar labiausiai išsiilgę? Tai ir šiose Kalėdose norėčiau linkėti, kad į tą seną, jau daugelį kartų girdėtą ir, atrodytų, nieko nebereiškiantį kvietimą žmonės įsiklausytų arba pradėtų labiau įsiklausyti širdimi, kūrybine galia, kuri yra Dievo panašybė. Panaudodami kūrybinę galią pirmiausia turime kurti savo asmenybę, kuri, vėlgi, atveda žmogų į harmoniją.
Tos ramybės, harmonijos ir kūrybinio įkvėpimo labai norėtųsi linkėti kiekvienam, kuris pripažįsta, kad jau atėjo Kalėdos.

4 Atsakymai į “Kalėdose visas dangus žmogui linki dvasios ramybės ir harmonijos”

  1. Rolandas parašė:

    Parapijos kunigas teisingai pabreze, ne zmogus yra pasaulio seiminkas, bet Dievas. Priimkime Dieva i savo kasdienini gyvenima, Jis nori nueiti gyvenimo kelia kartu su zmogumi. Graziu ir pasmingu svenciu visiems linkiu.

  2. Benai, ar Jūs buvote prie Niagaros krioklio? Manau, kad ne. Bet juk Jūs tikite, kad tas krioklys yra, tiesa? Tai kodėl taip nepagarbiai atsiliepiate apie kitų žmonių tikėjimą, ir dar tokią dieną?.. Pasaulis geras tol, kol gyvena pasakos. Šv. Kalėdų proga linkiu Jums širdyje išsaugoti bent vieną iš jų. O Jėzų Kristų Jūs susitiksite, kai tik ateis laikas.

  3. Indrė parašė:

    Ačiū, kunige, už dvasiškai pakylėtą žodį. Ir Jums – gerų ir ramių Kalėdų bei stiprybės dirbant nelengvą ganytojo darbą, Aleliuja!

  4. bENAS parašė:

    Pati pelningiausia pasaka yra pasaka apie Jezu Kristu,kaip XVIa. pasake popiezius Leo X.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto