Kam švitins stadiono žibintai?

Suveikė! Vis galvojau, kad mano pamąstymus ir pastebėjimus mažai kas skaito, bet, pasirodo, šiek tiek klydau: kažkas sureaguoja ir parašo vieną kitą komentarą, o štai šios savaitės pradžioje pradėjau galvoti, kad šią rubriką skaito ir valdžios žmonės ar bent jau kažkas paskaitęs jiems tai praneša.
Pamenat, praėjusį kartą rašiau, kad anksti rytą, šeštą valandą, kai mažeikiškiai pradeda eiti į darbą, miesto gatvės dar būna tamsios, nes nedega jas turį apšviesti žibintai. IR KĄ JŪS MANOT? Antradienį niekur nesiruošiau važiuoti, bet nubudau prieš šešias. Iš šiek tiek po šešių žvilgterėjęs pro langą pamačiau, kad mano gatvėje, nors ji ir nėra pagrindinė, šviečia lempos. Taigi, dabar rytais mieste šviesiau ir žmonės gatvėse gali jaustis jaukiau ir saugiau.
Apšvietimas įrengtas ir centriniame miesto stadione. Tiesa, ne pagrindinėje aikštėje, o ten, kur paklota dirbtinė danga: pastatyti keturi didžiausi apšvietimo blokai, tad kai jie įsižiebs, aikštėje bus šviesiau nei dieną. Bent jau taip turėtų būti. Tik man pasidarė neaišku: kas ten, tame pagalbiniame stadione, vyks, kad jam skirtas toks dėmesys ir jį ruošiamasi apšviesti labiau nei Prezidentūrą? Visos pagrindinės varžybos vyksta didžiajame stadione, bet vienas iš mažeikiškių futbolo vadovų sakė, kad tamsiu paros metu jokių varžybų nebus, o kam švies tie naujieji žibintai, pažiūrėsime vėliau, kai jie iš tikrųjų švies… Kas ten žino, gal jie, kaip žmonės sako, „dėl mados“ pastatyti? Aišku tik viena – jei jie švies, tai elektros energijos suris tikrai nemažai: kas ir iš kieno kišenės už tai mokės – taip pat nežinia. Kai pinigėlių beveik nesugraiboma futbolo ir krepšinio komandoms išlaikyti, tai iš kur dar bus sugraibyta už elektrą? Klausimas, žinoma, retorinis.
Jei jau neakivaizdžiai vaikštome aplinkui stadioną, tai noriu pasidalinti pastebėjimais. Juodpelkio tvenkinys jau iš visų pusių apjuostas pėsčiųjų takais, čia taip pat pastatyta žibintų. Vakare dar neteko ten sukinėtis, todėl nežinau, ar jie jau šviečia. O jei šviečia ar švies, tai labai sveikintinas dalykas: aplinka ten tikrai puikiai sutvarkyta, kai kurių kalniukų šlaituose įrengta kažkas panašaus į sėdėjimo blokelius, gal ten ir suoliukai bus – kol kas nežinant sunku spręsti. Tiesa, ilgai ten nepasėdėsi, nes tie blokeliai sėdėti nelabai patogūs, tektų nešiotis nedideles pagalvėles. Kita vertus, ko ten ilgai sėdėti: pasidžiaugei tvenkiniu, ten plaukiojančiomis antimis, gal ir viena kita gulbe, riedučių ir dviračių parke sportuojančiu, o ne pakiemiais besitrinančiu jaunimu ir eik toliau pasivaikščioti tais naujais takais. Tiesa, vienoje vietoje tvenkinio pakrantėje iš lentų vyrukai kalė kažkokį statinį, bet kai jų paklausėme, kas ten bus, pasakyti negalėjo. Juokavome, kad kals, kals, o kai nukals, patys nuspręs, kas tai.
Praėjusį šeštadienį pasakojau apie kelionę į Šiaulius ir nebaigiau, tad dabar – antroji dalis. Tame dviračių mieste teko važiuoti ir visuomeniniu transportu. Bilietuką galima įsigyti bet kuriame kioske, o jų mieste gana daug: kiek pastebėjau, išlikę visi, kurie buvo man studijuojant prieš dvidešimt metų. Apie mūsų miestą nekalbu – jau esu sakęs, kad senamiestyje turime du, o mikrorajone, deja, nė vieno. Tas vienintelis buvęs Žemaitijos gatvėje kaip dingo, taip jau pusmetį ir nebeatsiranda: jo vietoje kaip liko šaligatvyje žiojintis plotas, taip ir tebėra. Teko girdėti, kad yra žmonių, norinčių toje vietoje pastatyti kitą kioską, bet susidūrė su begale biurokratinių barjerų, kuriuos įveikti reikia nemažai pinigėlių.
Bet grįžkim prie Šiaulių. Jei  bilietuką tektų pirkti iš autobuso vairuotojo, reikėtų sumokėti daugiau: kiek, atleiskit, nepasiteiravau, nes jį buvau įsigijęs kioskelyje už 1,70 Lt (43 euro centus). Mažeikiuose panašus bilietas kainuoja penkiasdešimčia lietuviškų centų mažiau, bet mūsų atstumų juk nepalyginsi su šiaulietiškais… Mažeikiuose kažkodėl pirmenybė atiduodama privatininkų mikroautobusams, kuriuose už važiavimą nuplėšia net 2,30 Lt (67 euro centus). Bet žmonėms reikia, tai ir važiuoja mikroautobusais. Tokių turi ir Mažeikių autobusų parkas, bet kažkodėl jie po miestą beveik nevažinėja – matyt, šiai įmonei pinigai nelabai svarbūs.
Šiauliuose teko aplankyti ir keletą bažnyčių – keista, bet dienos metu jos atrakintos: prireikus pasikalbėti su Dievuliu galima nueiti ir net žvakutę uždegti. Pas mus senamiestyje tai dar įmanoma padaryti, bet mikrorajone paprastą dieną Dievo namai būna užrakinti: čia galima patekti tik pavakarę, kai vyksta mišios.
Beje, Saulės mieste pirkau ir kelis teleloto bilietus: pagalvojau, gal čia jie bus laimingesni. Ir stipriai apsigavau, nes nelaimėjau nė cento. O kai pastebėjau, kad laidoje dalyvavo net keletas mažeikiškių, net susinervinau – pasirodo, aną savaitę bilietai Mažeikiuose buvo sėkmingi. Guodžiuosi tik tuo, kad nesu loterijų mėgėjas ir bilietus perku itin retai – bet štai, pasirodo, be reikalo.
Rytoj visus kviečiu prie jau apkalbėto miesto stadiono: bandysime kartu švęsti Bobų vasarą.
Tad – iki pasimatymo!
sisbeitauskas@santarve.lt