Kapas-kenotafas – „Vyčio“ būrio partizanams atminti

Partizanų atminimas įamžintas Viekšnių naujosiose kapinėse
esančiame kape – kenotafe.

Prieš du dešimtmečius Viekšnių naujosiose kapinėse buvo perlaidoti kovoje už Lietuvos laisvę žuvę partizanai.
Savivaldybės nominacija „Už istorinės atminties puoselėjimą“ pagerbtas daug laiko pokario rezistencijos veiklos atminimui įamžinti skyręs Alfonsas Degutis sakė, kad prieš tris ar keturis dešimtmečius žinios apie partizanų veiklą buvo renkamos po kruopelytę.

Buvo drąsūs ir veiklūs

Žuvusiems partizanams skirtame kenotafe (kenotafas – simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma – V. S.) Viekšnių naujosiose kapinėse iškaltos dešimties Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės būrio „Vytis“ partizanų pavardės, nors kape palaidoti trys partizanai: Petras Šiurkus-Labutis, Adomas Rimkus-Jokūbas ir Antanas Čijunskas-Meška.
Pokario metais Purvių-Ramoniškių miško masyve susikūrusiam „Vyčio“ būriui vadovavo iš Kruopių valsčiaus kilęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis Pranas Beleckas-Malūnininkas, būryje nuolat būdavo apie penkiolika partizanų. Šio būrio, kaip spaudoje rašė jau amžinybėn išėjęs mūsų rajono partizanų atminties puoselėtojas Albertas Ruginis, vyrai buvo drausmingi ir veiklūs, trukdė kurtis kolūkiams ir neleido kaime apsigyventi rusų kolonistams. Būrys nukovė ne vieną rusų karininką, kolaborantą, 1946 m. rugsėjo 30 d. mūšio metu prie Gudų malūno būrio partizanai nukovė keturis sovietų pareigūnus.

Užkasė duobėje

Lemtinga „Vyčio“ partizanams buvo 1949 m. birželio 6-oji, kai, surinkus duomenis apie būrio buvimo vietą ir į pagalbą pasitelkus MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareivius, būrio buvimo vieta buvo apsiausta tankiu kareivių ir stribų žiedu.
Kautynės vyko visą dieną, jų metu žuvo penki partizanai: 47-erių metų A. Čijunskas-Meška, 22-ejų metų A. Rimkus-Jokūbas, 28-erių P. Šiurkus-Labutis, 22-ejų Pranas Šiurkus-Kalvis ir 26-erių metų Stasys Šiuša-Elnias. Į nelaisvę buvo paimti Alfonsas Čijunskas-Ežys, Adomas Žukauskas-Tauras ir Zenonas Kuidis-Voras.
„Rinkdami medžiagą apie šias kautynes kartu su velioniu muziejininku Algimantu Muturu Telšiuose radome dar gyvą tų kautynių dalyvį A. Čijunską. Jis mums daug papasakojo apie kautynes, nuvykome į miško masyvą, kur bandėme aptikti tikslias bunkerių vietas, tačiau miškas buvo visiškai pasikeitęs, jaunuolynai per beveik keturiasdešimt metų – ataugę. Ir tikslios vietos neradome. Kaip sakė gyvas tų įvykių liudininkas, žuvę partizanai paprasčiausiai buvo užkasti artilerijos sviedinio išraustoje duobėje“, – „Santarvei“ pasakojo A. Degutis.

Išgyveno stipriausieji

Būrio vadui P. Beleckui-Malūnininkui, Stasiui Dimšai-Raiteliui ir Jonui Šidlauskui-Šalmui pavyko iš apsupimo prasiveržti. Jie žuvo po penkių dienų, apsupti mažame miškelyje. Būrio vado brolis Algirdas Beleckas-Kregždė, įlipęs į eglę, liko kareivių nepastebėtas. Po dviejų dienų palikęs ginklą jis išėjo iš miško ir nuvyko į Šilutę pas dėdę. Ten jį po kelių savaičių saugumiečiai suėmė. Taip pat buvo suimti ir įkalinti bei ištremti partizanų ryšininkai ir rėmėjai.

Pasak Alfonso Degučio, apie pokario laikotarpį žmonės dar ilgai
bijojo kalbėti.

Mūšio metu partizano Jono Šiušos-Balandžio miške nebuvo, paskutinis „Vyčio“ būrio partizanas tų pačių metų rugsėjo 3 d. kartu su ryšininke Brone Beniušiene žuvo Užpelkių kaime, stribams atradus jo bunkerį.
„Stribai savo „žygiais“ nesigirdavo, net ir po kelių dešimtmečių kai kurie žmonės dar bijodavo pasakoti apie tų dienų įvykius. Man pačiam tais laikais pavyko pakalbėti su šešiais partizanais, kurie perėję Sibiro lagerius ir būdami ypač stiprios sveikatos juose išgyveno. Jie tuomet pasidalijo prisiminimais, tačiau dabar jau yra išėję anapilin“, – pasakojo A. Degutis.

Atmintis lieka gyva

Viekšnių naujosiose kapinėse paminklas kenotafas skirtas šiems 1949–1953 metais žuvusiems „Vyčio“ būrio partizanams: P. Beleckui, A. Čijunskiui, S. Dimšai, Adomui Rimkui, Jonui ir Stasiui Šiušoms, J. Šidlauskui, Pranui, Antanui ir Petrui Šiurkams.
Toje vietoje, kur buvo užkasti partizanų kūnai, – Purvių miško pakraštyje pastatytas Atminimo ženklas, o medinis kryžius aptvertas tvorele. Užpelkių kaime pastatytas paminklinis akmuo ir medžio skulptūra „Liūdintis angelas“, J. Šiušos žūties vieta aptverta tvorele, čia pastatytas medinis kryžius.
„Įdomios ir paslaptingos yra partizanų laidojimo istorijos, vieną iš jų mums papasakojo Milių bunkeryje žuvusio partizano Prano Šiuipio giminaitis. Viekšnių senosiose kapinėse buvo sargo trobelė, šalia jis turėjo daržinėlę šienui susidėti. Tai naktį, po P. Šiuipio ir Alberto Švažo žūties bunkeryje, Kalupio upeliu jų kūnai buvo atplukdyti prie kapinių. Jie buvo pernešti ir palaidoti, praardžius daržinėlės grindis. Trečias bunkeryje buvęs partizanas Jonuškis pasidavė saugumiečiams, tačiau Mažeikiuose buvo tiek sumuštas, tiek prikankintas lageriuose, kad vos grįžęs mirė, nors buvo dar pakankamai jaunas vyras“, – „Santarvei“ pasakojo Lietuvos Šaulių Sąjungos Mažeikių kuopos garbės narys A. Degutis.
Nuotr. autoriaus ir iš redakcijos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*