Karantinas ir kultūrinis gyvenimas – misija (ne)įmanoma?

Nevykstant tikriems renginiams, žmonėms pateikiama alternatyva – galimybė stebėti virtualius renginius, kurie bent iš dalies patenkina dvasinius ir kultūrinius poreikius. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Šiuo metu gyvename karantino sąlygomis, kai vadinamieji „gyvi“ renginiai dėl saugumo sumetimų vykti negali.
Pavasarinio karantino metu kultūros įstaigų darbuotojai buvo pritilę, jokių renginių neorganizavo. Pavasarį, vasarą, ankstyvą rudenį renginiai vyko, nors ir laikantis įvairių apribojimų, reikalavimų bei rekomendacijų. O lapkritį, šalyje įvedus antrąjį karantiną, remdamiesi švietimo bendruomenių pavyzdžiu, kultūros sektoriaus darbuotojai taip pat ėmė žiūrovus kviesti stebėti renginius. Tik jau virtualius.
Mažeikiškius, kurie vienaip ar kitaip susiję su kultūros renginių organizavimu, dalyvavimu šioje veikloje, kalbinome tema: „Karantinas ir kultūrinis gyvenimas – misija (ne)įmanoma?“

Laimonas TERASIUS

„Tai sudėtingas, bet įmanomas dalykas“
Laimonas TERASIUS,
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos direktoriaus pavaduotojas:

– Laisvės gynėjų dieną surengėme virtualią „Laisvės bangą“. Dabar organizuojame abiturientų šimtadienį, kurį vasario 12 dieną transliuosime gimnazijos paskyroje „Facebooke“. Dar turėsime Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtą renginį, kuriame savo sėkmės istorijomis su dabartiniais gimnazistais dalysis Merkelio Račkausko gimnazijos alumnai iš įvairių pasaulio šalių.
Norint į nuotolinį tiesiogiai transliuojamą renginį sujungti būrį dalyvių, žiūrovų, reikalinga speciali įranga ir su ja dirbti sugebantys specialistai. Tenka juos samdyti, tai kainuoja. Toliau – dalyvių paieškos, scenarijaus rašymas, „sustygavimas“, kas po ko kalbės. Tai yra tarsi ir tie patys užkulisiniai, techniniai dalykai, kurie vykdavo ir „gyvų“ renginių metu. Bet kartu jie ir šiek tiek kitokie.
Pavyzdžiui, dalyviams tenka išaiškinti, kad prisijungti prie sutartos platformos būtina likus 15 minučių iki renginio pradžios, kad renginio eigos negalima keisti.
Matas, kuriuo organizatoriai įsivertina, ar pavyko renginys, pirmiausia turbūt yra jį mačiusiųjų atsiliepimai. Pavyzdžiui, po „Laisvės bangos“ žmonės rašė žinutes, skambino ir dalijosi mintimis, emocijomis. O šiaip ir patys žinome, kas galėjo būti kitaip, geriau, ir tą patirtį pritaikysime ateityje.
Kalbant apie pamokas, kurias išmokstame gyvendami, dirbdami, kurdami karantino sąlygomis ir kurias pasiimsime į ateitį, turbūt geriausia yra tai, kad virtualiuose renginiuose dalyvauti ir jų klausytis galima būnant tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Svarbu turėti interneto ryšį.
Mums, mažeikiškiams, dalyvauti gyvuose renginiuose Vilniuje, Kaune nebūdavo taip paprasta. Reikėdavo ten nuvažiuoti, kelionės reikalavo ir pinigų, ir laiko. Dabar, pasitelkus informacines technologijas, sėdi prie kompiuterio, prisijungi, dalyvauji seminaruose, mokymuose, edukacijose ir, turinio prasme, gauni tą patį, ką gautum dalyvaudamas gyvai. Aišku, dėl kultūros renginių viskas kur kas sudėtingiau.
Apibendrindamas manau, kad kultūrinis gyvenimas karantino metu yra sudėtingas reikalas, bet kokybiškai dirbti ir bendrauti įmanoma. Vis dėlto, visi esame pasiilgę gyvo bendravimo, gyvų renginių ir norėtųsi, kad visa tai kuo greičiau sugrįžtų.

Izoleta SAVICKAJA

„Kultūrinis gyvenimas tęsiasi ir pandemijos laikotarpiu“
Izoleta SAVICKAJA,
Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė:

– Šiuo metu virtualus bendravimas, susitikimai tapo neatsiejama daugelio mūsų gyvenimo dalimi. Taip yra dėl renginių. Gal anksčiau ir buvo sunku įsivaizduoti, kad galime dalyvauti šventėje ar koncerte virtualiai, tačiau dabar tai tapo vos ne norma. Žmonės tiesiog prisitaiko prie esamos situacijos – tiek žiūrovai, tiek dalyviai.
Pavasarį tam tikrai nebuvome pasirengę, bet dabar visai kas kita. Kaimiškieji kultūros centrai gal turi mažiau galimybių surengti virtualius pasirodymus ar renginius, bet mieste stengiamasi išnaudoti visas idėjas ir galimybes.
Galima sakyti, kad vienas pirmųjų mūsų organizuotų renginių buvo Kalėdų eglės įžiebimas, kuris visomis prasmėmis buvo kitoks. Tiek pačia eglute – jos konstrukcija, papuošimu, tiek virtualiu renginiu, kuris sulaukė nemažai teigiamų atsiliepimų. Būtent per atsiliepimus, per išsakytas žmonių nuomones numatome ir ateities planus. Žiūrime, kur galime patobulėti. Tikėtina, kad nemažai dalykų iš dabartinės patirties išliks ir ateityje. Tai, kas vyksta dabar virtualioje erdvėje, tikrai išliks. Be abejonės, tam reikia lėšų, specialios įrangos, kad virtualūs vaizdai ir kūriniai būtų patrauklūs, įdomūs žiūrovams.
Be to jau nebeapsieisime. Taip organizuota buvo ir Sausio 13-oji, artimiausioje ateityje mažeikiškių laukia ir virtualūs renginiai, skirti Vasario 16-ajai. Kaip tai pavyko ir ar pavyks, gali įvertinti tik gyventojai. Todėl bus suorganizuota apklausa, nes mums patiems, organizatoriams ir kultūros, švietimo darbuotojams, tai yra įdomu ir naudinga žinoti.
Tai, kad po suvaržymų žmonės būna pasiilgę kultūrinių renginių, susibūrimų, rodo ir praėjusi vasara. Tik pasibaigus pirmajam karantinui, vyko vienas renginys po kito, vos spėjome suktis. Pernai rugpjūčio pradžioje, kai dalyvavome bendroje Pasienio šventėje Ežerėje kartu su kaimynais latviais, tą pačią dieną visam rajone vyko dar septyni renginiai…
Jau dabar pradedama ruoštis būsimiems renginiams, rašomi projektai, bendraujama su atlikėjais. Kultūrinis gyvenimas, kultūrinės veiklos nenutrūksta. Vyksta ištisus metus, nepaisant pandemijos, sudėtingos situacijos šalyje.

Deividas MAKAVIČIUS

„Virtualumas – tai daugiau galimybių ir pažanga“
Deividas MAKAVIČIUS,
Renavo dvaro sodybos direktorius:

– Dabartinis laikotarpis privertė daug ką permąstyti. Davė stimulą žengti į priekį ir prisijaukinti naujoves. Daryti, apie ką anksčiau net nepagalvodavai. Dabar iš karto rengti virtualias parodas dvare nelabai yra galimybių, nes tam reikia ir tinkamų specialistų, ir lėšų, kad viskas būtų kokybiškai padaryta. Tačiau jau esame parengę projektą, kuris jau netrukus startuos. Tuomet žmogus, neišeidamas iš namų, galės susipažinti su įvairiomis kultūros ir gamtos vertybėmis, esančiomis mūsų dvaro teritorijoje. Kol kas nenoriu išduoti visų paslapčių, bet manau, turėtume sudominti nemažai lankytojų.
Jei ir šį pavasarį, kaip pernykštį, pirmiausia bus atlaisvintos veiklos lauke, mėginsime tuo pasinaudoti.
Dėmesio sulaukia ir mūsų organizuojamos virtualios pamokos apie gamtą, kurios greičiausiai išliks ir ateityje. Sumanymai veja vienas kitą, tačiau kartais tiesiog pritrūksta laiko viską įgyvendinti. Dėl to negaliu sakyti, kad per karantiną kultūrinis gyvenimas neįmanomas. Viskas įmanoma, tik reikia šiek tiek noro ir pastangų.
Be abejonės, didelį vaidmenį vaidina finansai, tad, kiek galime, stengiamės dalyvauti projektuose, prisitraukti reikalingų lėšų. Tačiau tikrai nebus taip, kad visas veiklas perkeltume tik į virtualią erdvę, viskam reikalingas saikas. Norisi žmones atitraukti nuo kompiuterio, kad jie pakeltų akis, išvystų, kas darosi aplinkui, pamatytų gyvąją gamtą. Šiuolaikinės technologijos atveria daugiau galimybių virtualiai pamatyti išskirtines mūsų dvaro parko vietas, kur eilinis parko lankytojas gal net nenueitų, o mes galėsime tai parodyti ir tą medžiagą naudoti ne kartą.

Paulius MYLĖ

„Nuotolinių renginių organizavimas – įdomus iššūkis“
Paulius MYLĖ,
Mažeikių kultūros centro meno padalinio vadovas:

– Visiems kultūros darbuotojams, menininkams karantinas – iššūkių metas. Paskutinis „gyvas“ Mažeikių kultūros centro darbuotojų organizuotas renginys buvo rugpjūtį vykusi miesto šventė „Lietuvos kelias – 30 žingsnių“. Bet jau ir jos metu turėjome riboti žiūrovų skaičių, galėjome įleisti tik tūkstantį žmonių.
Toliau prasidėjo virtualūs renginiai. Pirmasis iš jų buvo kalėdinės eglės įžiebimas.
Iššūkių tikrai yra daug. Tenka keistis. Režisuodami virtualius renginius mes, režisieriai, turime tapti televizijos režisieriais ir galvoti apie tai, kaip mūsų kūrybinius sumanymus matys žiūrovai kitapus monitorių.
Kitaip vyksta ir vadybiniai reikalai. Vėl kaip pavyzdį pateiksiu virtualią eglės įžiebimo šventę. Joje praktiškai visi dalyviai buvo susiję su Mažeikių kraštu, todėl dauguma geranoriškai sutiko dalyvauti. Bet tai kultūros, meno žmonės ir jie iš pasirodymų gyvena. Todėl naivu tikėtis, kad pasirodys renginyje už ačiū. Reikėjo rasti atsiskaitymo formą.
Kitas dalykas, norint, kad tie dalyviai pasirodytų mūsų virtualioje šventėje, reikėjo, kad jie nusifilmuotų vaizdo įrašuose. Buvo daug pasitarimų, kaip geriau tai padaryti. Vieni atlikėjai gyvena čia pat, Mažeikiuose, ir galėjo atvykti į kultūros centrą filmuotis. Kiti – Vilniuje, Kaune. Donato Katkaus filmuoti operatorius važiavo į Vilnių.
Žodžiu, gal nuotolinių renginių organizavimas iš šalies ir atrodo paprastas dalykas, bet jis toks nėra. Tai įdomus iššūkis.
Vienas iš matų, padedančių įvertinti, kaip pavyko renginys, yra peržiūrų skaičius. Yra fiksuojama, kiek žmonių įrašą žiūrėjo daugiau nei 15 sekundžių. Socialiniame tinkle „Facebook“ eglės įžiebimo šventę peržiūrėjo apie 30 tūkst. žmonių.
Bet, mano nuomone, renginys renginiui nelygu. Organizuojant eglės įžiebimą, organizatoriams dėl reklamos reikia rūpintis mažiausiai. Žmonės ateina dėl eglės, o kartu pažiūri ir renginį. Kitaip sakant, žiūrovus traukia pats žanras. Į Laisvės gynėjų dienos minėjimus ir įprastomis sąlygomis susirenka mažiau žmonių. Tad ir virtualaus renginio peržiūrų mažiau.
Atgalinį ryšį, atsaką, objektyvios kritikos gauname ir iš specialistų, kurie prisideda prie renginių kūrimo.
Koronavirusas privertė, paskatino sustiprinti informacinių technologijų žinias bei gebėjimus. Neabejoju, kad jos pravers ir tada, kai pasaulis ir Lietuva sugrįš į įprastą gyvenimą.

Alina BERNOTIENĖ

„Virtuali erdvė – šios dienos būtinybė“
Alina BERNOTIENĖ,
Mažeikių rajono viešosios bibliotekos direktorė:

– Tiek pavasario karantinas, tiek dabar galiojantis kultūrinės bibliotekų veiklos nesustabdė. Sakyčiau, atvirkščiai – atvėrė daug naujovių ir galimybių. Organizuojame įvairius mokymus gyventojams, taip pat parodas, akcijas, viktorinas. Šiuo metu labai populiarūs yra mūsų sugalvoto personažo Kiškio skaitiniai. Matome, kad jie sulaukia nemažai peržiūrų, patinka mūsų mažiesiems skaitytojams.
Praktiškai visa mūsų veikla, kiek tik tai įmanoma, persikėlė į virtualią erdvę.
Mes, bibliotekų darbuotojai, kaip ir dauguma gyventojų, apsipratome su esama situacija. Jei per pirmą karantiną viskas buvo naujovė, šiek tiek baugino nežinia, tai dabar darbai vyksta kur kas sklandžiau. Ir galiu pasakyti: karantinas tikrai nėra kliūtis kultūrinei veiklai.
Visi žino, kad visą norimą ir reikalingą informaciją gali gauti virtualioje erdvėje, žmonės noriai jungiasi į virtualius susitikimus, pokalbius.
Užbaigėme dar vienus darbo metus, yra parengtos ataskaitos apie bibliotekos veiklas, planuojamos ir apklausos, kurios leistų išsiaiškinti, kas iš tų veiklų sulaukė daugiausia dėmesio, ko dar pageidauja mūsų skaitytojai.
Turime minčių ir toliau išlaikyti kai kurias pandemijos metu įgytas patirtis, kai buvo ir tebėra ribojami gyvi, artimi kontaktai. Jau dabar matome, kad pavyksta sutaupyti nemažai laiko bendraujant, susitinkant ir posėdžiaujant virtualiai. Nebereikia važiuoti šimtus kilometrų. Tas pats – ir dėl mokymų, galime patys mokytis ir kitus mokyti, dalytis gerąja patirtimi niekur toli nevažiuodami.
Veikiausiai kai kurios mūsų bibliotekos veiklos ir ateityje išliks nekontaktinės, ir karantinui pasibaigus, tai toliau darysime virtualioje erdvėje. Tam pritaria ir darbuotojai, kurie greit sugebėjo persiorientuoti, prisitaikyti. Pavasarį – pirmojo karantino laikotarpiu – gal buvo kažkiek sunkiau, bet dabar nebejaučiame įtampos ar nepatogumų. Darbuotojai turėjo daug galimybių dalyvauti įvairiuose kvalifikaciniuose renginiuose, užsiėmimuose. Todėl dar labiau patobulėjo.

Jūratė NORVAIŠIENĖ

„Trūksta susitikimo su žmonėmis, žvilgsnių, plojimų, salės kvapo“
Jūratė NORVAIŠIENĖ,
Šatrijos Raganos premijos laureatė, dviejų knygų autorė:

– Man atrodo, kad kultūrinis gyvenimas karantino metu yra toks – „iš bėdos“. O kaip kitaip, kai visą dieną dirbi sėdėdamas prie kompiuterio, o vakare „išeini“ į renginį… prie to paties kompiuterio? Nuotoliniuose renginiuose nėra emocijos, trūksta gyvo susitikimo su žmonėmis, žvilgsnių, plojimų, salės kvapo. Bet kai nėra kitų galimybių, vis tiek tai, ką dabar turime, yra geriau, nei visiškai nieko.
O virtualių renginių pasiūla, sakyčiau, nemaža. Neteisūs būtų žmonės sakydami, kad nėra ką veikti. Internete yra knygų, laidų, filmų, susitikimų su rašytojais, edukacinių užsiėmimų. Galima rasti lietuvių gidų vedamų, tiesiogiai transliuojamų ekskursijų po užsienio miestus.
Tačiau kiek tokia kultūra – per nuotolį – patenkina konkretaus žmogaus dvasinius ir kultūrinius poreikius, priklauso nuo to, kaip jis sugeba susitaikyti su esama situacija ir ją priimti.
Sužinoti apie internete vykstančius renginius yra keblu. Ypač tiems žmonėms, kurie nesinaudoja socialiniais tinklais. Kita vertus, net jei ir naudojiesi socialiniu tinklu „Facebook“, vis tiek ne viską sužinai. Bet kai gyvenime domiesi atitinkamais dalykais, turi pomėgių, atrandi ir tų renginių. Kažkas iš draugų pasidalija informacija arba pats atsitiktinai pamatai. Žodžiu, pamačius skelbimą, žinutę apie vieną ar kitą renginį, kuris tau atrodo įdomus, nesunku paspausti mygtuką „dalintis“, kad ir kiti pamatytų. O gal kokiam žmogui tas planuojamas renginys aktualus?
Sakyčiau, nuotolinių renginių privalumas toks, kad jei kažkas nepatiko, galima iš jų išeiti. Iš salės neišeisi. Dar vienas pliusas, kad per vieną vakarą, būdamas namie prie kompiuterio, gali pabuvoti keliuose renginiuose – haiku dirbtuvėse Palangoje, susitikime su poete Amerikoje, pokalbyje Vilniuje.
Bet šiaip labai gerai, kad turėjome laisvesnį tarpsnį tarp pavasarinio ir rudeninio karantino. Labai jautėsi, kad kultūros įstaigos koncentravosi į vasarą. Net ir mažuose miesteliuose vyko labai gerų renginių. Kiek galėjau, tiek stengiausi iš tų renginių pasisemti gerų emocijų, tad prasidėjus karantinui turėjau jų rezervą.
O iš internetinių renginių, kuriuose teko dalyvauti, kažko labai įsimintino nebuvo.
Neringa ŠVELNIENĖ,
Janina SRIBALIUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto