Karantino laikotarpiu – naujas savanorystės projektas

Karantino laikotarpiu galima išgirsti įvairių istorijų apie įvairias gerumo, dalijimosi, savanorystės iniciatyvas bei stipresnių žmonių pagalbą silpnesniems.
Vienas tokių pavyzdžių – Bugeniuose įsikūrusi viešoji įstaiga „Būk su manimi“. Balandžio pabaigoje ši organizacija drauge su Mažeikių apylinkės seniūnija bei seniūnijos teritorijoje esančiomis kaimų bendruomenėmis ėmė įgyvendinti savo pačių sugalvotą projektą „Pagalba be sienų“.

Karantinas sukėlė rūpesčių

Organizacijos „Būk su manimi“ veiklų spektras iki karantino buvo platus, tačiau visos jos buvo susijusios su socialine pagalba šeimoms. Nuo vaikų dienos centro Bugeniuose iki labdaros surinkimo bei išdalijimo šeimoms, korepetitoriaus pagalbos mokiniams ruošiant pamokas, smulkių remonto darbų ir pan.
Lietuvoje paskelbus karantiną, dalis šių veiklų buvo sustabdytos arba perkeltos į interneto erdvę.
Tačiau karantinas nereiškia, kad kasdieniai ekonominiai, socialiniai mūsų rajono gyventojų patiriami sunkumai kažkur pradingo, nutolo. Priešingai, daliai įmonių paskelbus savo darbuotojams prastovas ar ir iš viso juos atleidus iš darbo, yra šeimų, kurioms gyvenimas tapo dar sunkesnis.

Stengiasi patikrinti informaciją

„Būk su manimi“ vadovė Jolita Butkienė prisiminė: jau prasidėjus karantinui, vieną vakarą ji sulaukė skambučio iš organizacijos savanorės. Ji papasakojo, kad pagalbos maistu prašo jauna, kūdikio besilaukianti, ne Mažeikių apylinkės seniūnijos teritorijoje, o viename iš Židikų seniūnijos vienkiemių gyvenanti moteris.
Pašnekovė suglumo, nes buvo vakaras. Be to, kaskart sulaukus pagalbos šauksmo yra stengiamasi patikrinti informaciją, ar tikrai konkrečiam žmogui reikalinga pagalba. Kitaip tariant, stengiamasi įsitikinti, ar nebandoma piktnaudžiauti gerumu.
„Tąkart buvo sudėtinga patikrinti informaciją, nes pagalbos prašė ne tos pačios seniūnijos teritorijoje, kurioje mes veikiame, gyvenantis žmogus. Buvo vakaras, jau niekas nedirbo“, – pasakojo J. Butkienė.

Pirmasis pagalbos prašymas

Vis dėlto pašnekovė kreipėsi į žmones, kurie jau anksčiau buvo pasakę: jeigu ko reikės, galite skambinti. Kad reikia tiesti pagalbos ranką maisto prašančiai moteriai, pritarė ir Mažeikių apylinkės seniūnas Mantas Badaukis.
Per tris valandas buvo surinktas maisto produktų paketas. Kas paaukojo bulvių, kas konservuotų sriubų, kas kitokių ilgiau negendančių produktų, o kas užsakė picą…
„Tai taip mes pirmą kartą ir nuvažiavome į kitą seniūniją, tiksliai net nežinodami, ar tai moteriai ir jos šeimai tos pagalbos reikia, ar ne“, – prisiminė J. Butkienė.
Paskui, pamačius, kad šeimų, kurioms trūksta socialinių įgūdžių ir kurių vienas ar abu maitintojai dėl darbovietėse paskelbtų prastovų neturi pakankamai pajamų, projektas „Pagalba be sienų“ kuo toliau, tuo labiau „įsivažiavo“.
Kaimuose ėmė rastis žmonių, sutinkančių nueiti pas sunkiai gyvenančias savo kaimų šeimas ir paklausti, ar joms nereikia kokios nors pagalbos, pasidomėti situacija arba galinčių perduoti organizacijos suruoštus maisto lauknešėlius. Kaskart atsiranda ir žmonių, paaukojančių labdarai maisto produktų, drabužių, daiktų.

Išplėtė pagalbos organizacijos ribas

Pasak J. Butkienės, dabar Mažeikių apylinkės seniūnijos kaimų bendruomenėms, „Būk su manimi“ savanoriams jau yra šiek tiek lengviau pagelbėti žmonėms, kuriuos ištinka įvairios bėdos bei nepritekliai.
„Mums, kaip organizacijos atstovėms, dabar dažniausiai tenka tokie darbai kaip mokiniams jų lankomų mokyklų teikiamų maisto produktų parvežimas. Kai Socialinės paramos skyriuje Mažeikiuose dalijama labdara maistu, kai kurios šeimos neturi kaip nuvažiuoti jos pasiimti. Tai irgi pavežame. Be to, padedame šeimoms apsirūpinti drabužiais. Senjorai labai nerimauja, kad dėl karantino negali patys nuvykti sumokėti kai kurių mokesčių. Sumokame mes“, – rajono gyventojams teikiamą pagalbą apibūdino pašnekovė.
Organizacija per karantiną išplėtė savo galimybes ir aptarnaujamą teritoriją. „Būk su manimi“ po vieną savanorę turi Skuode ir Naujojoje Akmenėje.
Veikla nėra „pririšta“ prie tam tikros konkrečios vietos. „Būk su manimi“ savanoriai gali keliauti, migruoti ir, jei reikia, tiesti pagalbos ranką ten, kur to labiausiai reikia.

Dalijasi ir mažeikiškės įmonės

Mažeikių miesto organizacijos ir smulkieji verslininkai šiuo visiems sunkiu laikotarpiu stengiasi pasidalyti su kraštiečiais tuo, kuo gali.
Prieš Motinos dieną projekto „Pagalba be sienų“ savanoriai šeimas galėjo pradžiuginti sausainiais. Didelį jų kiekį – beveik 40 dėžių, paaukojo įmonė „Unilever Lietuva“. Įmonė „Justepa“ paaukojo 50 kilogramų pomidorų.
„Stengiamės organizuoti tą pagalbą iš to, ką paaukoja žmonės, kiek turime. Kai atsiranda įmonių, kurių atstovai paskambina, parašo laiškelį ir pasiūlo skirti vienokių ar kitokių produktų, labai džiaugiamės. Kita vertus, jei kreipiasi ir siūlo pagalbą, tai mums yra ženklas, jog pasitikima tuo, ką darome“, – kalbėjo J. Butkienė.

Skuba padėti tada, kai to reikia

O kaip paaiškinti tai, kad ir sunkiau besiverčiantys žmonės pagalbos mieliau kreipiasi į visuomenininkus nei į valstybinių institucijų darbuotojus?
Pašnekovės nuomone, taip yra todėl, kad visuomeninių organizacijų atstovams galima prisiskambinti visada, o ne tik darbo valandomis. Ir į pagalbą stengiamasi atskubėti kiek įmanoma greičiau, o ne tada, kai „suvaikščios“ reikiami dokumentai. Be to, bent jau organizacija „Būk su manimi“ nerenka žmonių asmeninių duomenų. Jei ir užsirašo, tai užsirašo faktus. Pavyzdžiui, kiek šeimoje asmenų, kokio amžiaus jose auga vaikai. Tai reikia žinoti, norint parinkti drabužėlių ar daiktų.

Geranoriškumo tikrai yra

Daug su Mažeikių rajono gyventojais – ir su savanoriaujančiais, ir su tais, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia pagalba, bendraujanti J. Butkienė papasakojo gražių istorijų.
Nuoširdžių pokalbių pasiilgę žmonės, sulaukę su lauknešėliais atvykstančių savanorių, kartais kviečia juos atsigerti arbatos ar kavos atsisėdus abipus tvoros, laikantis saugaus atstumo.
O štai mažą sūnų auginanti ir mieste gyvenanti moteris karantino laikotarpiu savo šeimai kepa naminę duoną. Kai savanoriai važiuoja į kokį rajono vienkiemį, moteris lauktuvių įdeda ir kepalėlį sveikuoliškos duonos.

Kas bendravo, tas ir bendraus

Turbūt ne vienas karantino metu išgirdo iš artimųjų, kolegų nuogąstavimų, kad kai ši situacija pasibaigs, žmonės vengs gyvo bendravimo, vengs vieni kitų. Kitaip sakant, baiminamasi, kad socialinė distancija taps įpročiu, kuris galbūt naudingas virusų bei ligų plitimo prevencijai, bet nenaudingas žmonėms psichologiškai.
Ką apie tai galvoja pašnekovė?
„Manau, kad jeigu žmonės iki karantino palaikė artimus santykius su kaimynais, su savo kaimelių bendruomenių nariais, tai jiems to gyvo bendravimo reikės ir po visko. Jiems ir karantino metu to bendravimo trūksta. O tiems, kurie ir anksčiau buvo užsidarę tarp keturių sienų, to bendravimo nestigo ir dabar nestinga“, – mintimis pasidalijo J. Butkienė.