Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Krakiuose gyvenantis Alfonsas Virkutis buvo dvidešimt ketverių. Rytą, kai fašistinė Vokietija užpuolė tuometinę Sovietų Sąjungą, krakiškis dirbo Eigirdžiuose, netoli Telšių.
Karo metus Alfonsas praleido Krakiuose ir jų apylinkėse, matė abi kariaujančiąsias puses: ir vokiečius, ir rusus. 
APIE KARĄ SUŽINOJO IŠ ŽYDELIO
Pirmasis įtartinas ženklas apie karo pradžią buvo tai, kad drauge dirbęs vairuotojas Kryžius iš Viekšnių pasakė, jog kaip niekada jam buvo liepta nepalikti mašinos. Važiuodami namo per Nevarėnus Viekšnių link, sutiko iš Viekšnių grįžtantį žydelį, kuris pasiteiravo: „Ar jūs žinot, kad „vaina“ prasidėjo, Stalinas su Hitleriu susimušo?“
Vyrams tai pasirodę keista, namo jie neskubėjo, tad, lydėdami akmeniškius, sugalvojo, kad Viekšniuose išgers. Bet jų nuostabai – visos miestelio parduotuvės buvo uždarytos. Grįžęs į namus Alfonsas pavargęs griuvo miegoti, o iš ryto jį pažadino vyriški (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo komunistai iš Mažeikių – V. M.) balsai. Jie mamos reikalavo arklių. Ši sumojo pasakyti, kad arklių nėra, kadangi iš Eigirdžių dar neva negrįžęs sūnus.
Tada vyrai nuėję į Milius ir ten drauge su vežiku paėmę arklį su vežimu. Juos vežęs vaikinukas negrįžo visus karo metus. Alfonsas džiaugiasi, kad mama sumelavo, nes toks likimas galėjo ištikti ir jį.
Į PRIEKĮ – NUSITEIKĘ ENTUZIASTINGAI
Pirmuosius karo sprogimus krakiškiai išgirdo tada, kai atsitraukdami rusai susprogdino netoliese esančių Naikių piliakalnį. Tada fronto dar neteko pamatyti.
Po kelių dienų važiavo į turgų Viekšniuose. Ten pamatė ir vokiečių kariuomenę su dviračiais, motociklais, su ginkluote. Jie, pasak Alfonso, buvo entuziastingai nusiteikę, su dideliu veržlumu, energija, atraitytomis rankovėmis traukė į priekį. Bet reikėjo matyti, kaip jie po kurio laiko grįžo: pavieniai, išsigandę, vis dairydamiesi atgal.
Vieną dieną, su broliu vežant mėšlą, į tėvų namus užsuko dviračiais važiavę trys jauni vokiečių kariai. Jie mandagiai paprašė maisto, elgėsi nepriekaištingai. Moterims juos pamaitinus, svečiai neliko skolingi: padėjo vieną markę. Vokiečiai, pasak Alfonso, kiek jam teko su jais bendrauti, niekada nebuvo grubūs.
RIZIKAVO GYVYBE
Alfonsas prisimena, kaip kartą teko į susirinkimą dėl prievolių iš Viekšnių parvežti vokiečių karininką. Šis krakiškiams aiškinęs, kam jiems reikalingas prievolės mokestis, bet jokiu būdu nereikalavo atiduoti veislinių gyvulių ar grūdų, skirtų sėjai. Veždamas vokietį atgal Alfonsas panoro „pamandravoti“ ir pavarė arklius greičiau. Karininkas sučiupo už vadžių ir neleido arklių ginti. Vokiečiai, anot krakiškio, niekada „nesistriošydavo“ ir visur laiku suspėdavo.
Mažeikiuose buvo vokiečių lauko žandarmerija. Kartą vokietis iš Virkučių ganyklos pavogė arklį. Alfonsas pasiryžo jį žūtbūt susigrąžinti. Nužiūrėjęs, kad vokiečiai su įkinkytu į vežimą jo arkliu patraukė Laižuvos link, nuvažiavo į Mažeikius ir pasiskundė lauko žandarmerijai.
Vienas karininkų, įsisodinęs Alfonsą į motociklo lopšį, nuvažiavo į Laižuvą ir arklį iš tiesų rado. Arklys buvo parjodintas tiesiai į namus, o vokiečių karininkas parvežęs Alfonsą. Norėdamas atsidėkoti, krakiškis pasiūlė naminio alaus, bet vokietis, tik pamatęs, kad ir pats šeimininkas geria, išdrįso nugerti pusę stiklinės.
Karui baigiantis traukdamiesi vokiečiai pavogė Virkučių vežimą.
ĮSPĖJO IR VIENI, IR KITI
Vokiečiai aršiausi buvę traukdamiesi: važiuodami pagrindiniu keliu tankų vamzdžius nukreipdavo į gyventojų ūkius ir juos sudegindavo. Tuo metu rusų kariuomenė jau buvo čia pat – kitapus Ventos. Tekę matyti, kaip rusų tankas sunaikino priešo tanką: atrodė, lyg šieno kaugę būtų uždegę.
Daugelis Krakių apylinkių šeimų, pasinaudoję proga, per Latviją tada pabėgo į užsienį.
Vokiečiai įspėjo gyventojus, kad atėjus frontui reikia slėptis, nes bus daug ugnies. Krakių gyventojai ne kartą slapstėsi miškuose: išsikasę bunkerius, ten išgyvendavę net po penkiolika dienų.
Atėjus rusams, nuo fronto liepė slėptis šie. „Taip ir lakstėm iš miško į namus, iš namų – vėl į mišką“, – prisimena Alfonsas.
PO KARO – Į ARMIJĄ
Į Krakius atvažiuodavo įvairiausios rusų armijos brigados: tai minininkai, tai remontininkai, tai dar kas nors. Vietos gyventojų pagrindinis uždavinys buvo parodyti trumpiausią neužminuotą kelią.
Galutinai į savo namus Virkučiai grįžo paskutiniąją 1944ųjų metų spalio dieną.
Kitų metų balandį Alfonsas buvo pašauktas į armiją. Apie karo baigtį sužinojo būdamas toli už tuometinio Leningrado. Pergalę šventė dvi dienas, vėliau kariai išpuoštuose vagonuose, dainuodami važiavo per Leningradą, o vietiniai verkė, sakydami, kad daugelis jų artimųjų taip ir negrįžo.
Vedė būdamas 41ų metų. Tokį suvėlinimą aiškina tuo, kad nebuvo kada: tai frontas, tai kolektyvizacija. Su žmona Eugenija išaugino du vaikus.
Alfonsas įsitikinęs: kad ir kokie būtų kovotojai, kad ir koks būtų karas, geriau, kad jo išvis nebūtų.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Iš istorijos apie vokiečių pavogtą arklį galima būtų sukurti apysaką, sako Alfonsas.
