Sausio 26 dieną Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje vyko pirmosios lietuviškai rašiusios moters kūrėjos – poetės ir vertėjos, žemaitės Karolinos Praniauskaitės 195-ųjų gimimo metinių minėjimas. 1997 m. lapkričio 12 d. bibliotekai suteiktas poetės Karolinos Praniauskaitės vardas.
Minėjimas
Renginio metu Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kristina Ežerskienė pasakojo apie poetės gyvenimo ir kūrybos kelią. Įdomios paskaitos klausėsi gausiai susirinkę Vincento Borisevičiaus ir Žemaitės gimnazijų moksleiviai, Telšių trečiojo amžiaus universiteto studentai ir kiti svečiai.
Poetės eiles skaitė Vincento Borisevičiaus gimnazijos mokiniai Dominyka Bubilaitė, Gabija Kniūkštaitė, Gustė Kontrimaitė, Neda Lukošiūtė, Akvilė Miliauskaitė, Kristijonas Račys, Karolis Antanavičius, Grita Urbonaitė, Emilija Sabaliauskaitė, Gabija Mikniutė, Cristina Alosi.
Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos seminaristas Donat‘as Jurewicz‘ius susirinkusiuosius nustebino originalo (lenkų) kalba perskaitytu kūriniu.
Fleita grojo kunigas Alexis Danilo Garro.
Žemaitės gimnazijos moksleiviai Ieva Narutavičiūtė, Alanta Vaitkutė ir Justas Miltenis pasidalijo savo mintimis, kurios juos įkvėpė sukurti Karolinos Praniauskaitės portreto vaizdinę interpretaciją. Bibliotekos skaitykloje eksponuojami ir Gretos Jonušaitės, Brigitos Jankauskaitės, Lukos Asinavičiūtės, Samantos Armalytės autoriniai darbai. Moksleivių dailės mokytoja – Regina Nostienė.
Šventiško poetės minėjimo dalyviams – mokytojoms, moksleiviams, visiems susirinkusiesiems – dėkojo Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorė Jolanta Kaubrienė, renginį vedusi vyr. bibliotekininkė kraštotyrai Kristina Daškevičiūtė ir jį organizavusios bibliotekos darbuotojos.
Biografija
Karolina Ona Praniauskaitė, neturtingų bajorų duktė, gimė 1828 m. sausio 18 d. nedideliame Padurbinio dvarelyje (palivarke) netoli Telšių, kurį iš senolių paveldėjo jos tėvas Teofilis Praniauskas, ilgametis Telšių pavieto teismo asesorius (tarėjas). Motina Eleonora buvo kilusi iš neturtingos, bet mokslo vyrais pagarsėjusios Dobševičių giminės. Karolina, jauniausioji Praniauskų šeimos atžala, nuo mažens rodė neįprastai greitą reakciją, stebėtiną atmintį, jautrią širdį ir polinkį prie eilių. Tėvas mirė, kai mergaitei buvo ketveri. Iki dešimties metų mažoji poetė augo palikta savo valiai, ištisas dienas klaidžiodama po pušyną, kuris supo jos gimtąjį namą. Dažnai ją rasdavo rymančią prie Durbino upelio. Vyresnysis brolis, matydamas gležną sesers sveikatą, neįprastą jautrumą, nuolatines svajonių būsenas, uždraudė jai skaityti poeziją ir rašyti eiles. Kiekvienas jos jautrumo ar poezijos ženklas buvo suniekintas ir išjuoktas. Pirmasis poetės biografas Feliksas Rimkevičius taip piešia Karolinos portretą: „Vidutinio ūgio, tamsiaplaukė, ryškių ir stambių veido bruožų, didelėse pilkose akyse atsispindėjo tauri dvasia. <…> Kas ją pažino, visi mylėjo, visus patraukė gerumu, meiliu kalbėjimo žavesiu, švelnumu, mandagumu.“
Apie savo vaikystę dienoraštyje Karolina Praniauskaitė rašė: „…Man tų bendrų mokslų ir paprasto gyvenimo buvo maža; visada mintis veikė, vaizduotė skrajojo kurdama nuostabius gyvenimo vaizdus, kuriuose neliko pasaulio turtų, tik širdies lobiai. Tose svajonėse mažiausią, skurdžiausią dalį ėmiau sau; širdžiai mieliausi buvo vargšai, troškau būti vargdiene, ir nežinau, kodėl skurdas ir skausmas man kėlė tiek žavesio, o vaikiška širdis visada taip giliai jautė tiesą, kad manęs negalėjo apgauti jokia išorė, joks žvilgesys.“
K. Praniauskaitė kūrė naktimis prie žvakės ir tuo dar labiau ardė sveikatą. Netrukus, galutinai pašlijus ūkio reikalams, Padurbinio dvarelį teko likviduoti. Karolina su motina, palikusios visam laikui gimtinę, persikėlė gyventi į Telšius. Įsikūrė Sedos, buvusioje Liepojos, gatvėje, katiliaus Danilevičiaus namuose. Čia ji keletą metų dirbo pedagoginį darbą – Žemaitijoje buvo įprasta šviesesnėms moterims namuose mokyti nedidelius vaikų būrelius. Telšiuose Karolina sutiko žmogų, kurį pamilo, bet jis negalėjo jai atsiliepti nei jausmu, nei prilygti išsilavinimu. Tėvas neleido vesti bekraitės ir išsiuntė sūnų gyventi kitur. Jauna poetė susirgo džiova, į kurią buvo linkusi nuo mažumės. Karolina atsivėrė savo dienoraščio ištraukose: „Perskaudėjo jauna širdis, perdegė joje meilė, nužydėjo nuostabi mano gyvenimo pavasario gėlė – nudžiūvo žalia vilties šakelė – o ant jos rasos perliukas, liko tik tyli ašara. / Mirtis vienintelė mano laimė.“
Paskui niekas jau nebedraudė jai rašyti. Brolis Otonas Praniauskas įvertino sesers talentą ir poreikį eiliuoti, pradėjo ja rūpintis, skatino kurti, netgi organizavo jos kūrinių spausdinimą, kaip tai liudija jo laiškai Vilniaus spaustuvininkui A. Zavadskiui (1856–1863).
1855 m. gegužės mėnesį užsimezgė Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko poetinis ryšys. Į atlaidus Sedoje atvykusi poetės sesuo Teklė Borisevičienė susipažino su naujuoju Sedos valsčiaus raštininko padėjėju A. Baranausku. Pamačiusi jo kurtas eiles, paėmė sąsiuvinį parodyti seseriai. Jau kitą dieną K. Praniauskaitė nusiuntė A. Baranauskui savo eilėraštį „Dvasios atsiuntimas“, po poros dienų V. Sirokomlės „Pokalbius“ ir ką tik parašytą savo eilėraštį „Jaunajam poetui“. Aukštos mintys ir mielas kreipinys „broli“ A. Baranauską sujaudino. Grąžindamas V. Sirokomlę, jis atsilygino eilėraščiu „Spievaczko Zmudzi, uroczej krajiny“ („Puikaus Žemaičių krašto poetė“). XIX a. antroje pusėje Vakarų Europoje romantizmas jau geso, o nuošalioje Žemaitijoje jauni poetai, pradėję eiliuoti dialogą, aiškinosi romantinės poezijos tiesas, poezijos prasmės ir poeto vaidmens klausimus. K. Praniauskaitė netiesiogiai kurstė A. Baranausko tautinį sąmoningumą. Poetinis dialogas su jaunuoju raštininku žadino ir Karolinos kūrybinę jėgą, praplėtė jos eilėraščių tematiką.
1859 m. gegužės 26 d. Karolina Praniauskaitė mirė išgyvenusi trisdešimt vienerius metus. Prieš mirtį ji paprašė motinos sudeginti „visus savo popierius. Motina nedrįso priešintis mirštančiosios valiai. Brolio nebuvo namie, o sesuo Teklė Borisevičienė atvyko praslinkus trejetui valandų po jos mirties ir rado vos kelis sąsiuvinius, išlikusius nepaisant jos valios“. Karolina buvo palaidota Utenoje.
K. Praniauskaitė pirmoji į lietuvių kalbą išvertė J. I. Kraševskio „Vitolio raudos“ ištrauką apie Eglę žalčių karalienę „Žalčio motė“ (išspausdinta L. Ivinskio „Kalendoriuje“ 1859 m.). 1858 m. išleido eilėraščių rinkinį lenkų kalba „Piosneczki“ („Dainelės“) ir eiliuotą pasakojimą apie Žemaičių Kalvarijos atlaidus lenkų kalba „Festyna Wielkiej Kalwaryi na Žmudzi“ („Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė“).
Jos kūryba siejama su romantinės literatūros tradicija. Kūrybinius interesus labiausiai formavo romantinė lenkų literatūra, susijusi su Lietuva: A. Mickevičius, J. Kraševskis, V. Sirokomlė. Merginą žavėjo šių poetų kūriniuose poetizuojama Lietuva, jos mitologija, tautosaka, nes savo aplinkoje jautė kylančios, atgyjančios lietuvių dvasios įtaką. Eilėraščiuose jaučiamas trapus moteriškumas, subtili dvasios melancholija, ilgesys.
Parengta pagal Telšių r. sav. Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos inf.
