Karpiniai iš popieriaus lavina žmogaus vaizduotę ir kantrybę

Tatjana Damulienė pasakojo, kad buvimas Lietuvos tautodailininkų sąjungoje ją įpareigoja ir skatina kaskart kurti vis naujus karpinius. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Karpiniai iš popieriaus – tautodailės šaka, kurios kilmės ištakos Lietuvoje siekia 16 amžių.
Lietuvoje karpiniai savo „aukso amžių“ išgyveno XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais, kai jais žmonės puošdavo savo gyvenamąją aplinką.
Dabar karpinių iš popieriaus meną puoselėja ir jaunajai kartai patirtį perduoda pavieniai entuziastai – tautodailininkai, mokytojai.

Pradžių pradžia – Kinijoje

Popieriaus išradėju laikomas kinas Cai Lunas. Jis 105 metais pirmasis aprašė popieriaus gamybos technologiją. Kinai augalinę žaliavą rankiniu būdu trindavo akmeniniuose grūstuvuose su vandeniu. Skystą augalinę masę jie semtuvu pildavo ant specialaus rėmo, ant kurio būdavo ištemptas tinklelis. Vandeniui nutekėjus, ant tinklelio likdavo plonas susipynusių augalų plaušų sluoksnis. Tokį augalinį „popierių“ pirmieji gamintojai perkeldavo ant audeklo, džiovindavo, lygindavo, pjaustydavo.
Vis dėlto kinai savo išrastą popieriaus gamybos technologiją ilgai slėpė nuo kitų pasaulio šalių gyventojų. Ir tik po kurio laiko popieriaus gamybos technologija pradėjo plisti po pasaulį.
Nieko keisto, kad ir karpinių iš popieriaus menas atsirado Rytų kraštuose – Kinijoje, Ceilone.

Karpiniais puošdavo namus

Lietuvoje popieriaus karpiniais žmonės, ypač kaimų gyventojai, gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, indaujas. Specialūs karpiniai su paukščių, arklių, obuolių, varpų ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jaunavedžių sėdimai vietai papuošti. Prieš jaunimo vakarones susirinkusios merginos karpydavo papuošimus seklyčiai, lenktyniaudamos, kurios bus gražesni.
Popieriniai papuošimai buvo praktiški tuo, kad popieriui pageltus buvo iškerpami nauji.

Technika sekėsi ir patiko

Kalnėnų progimnazijos technologijų mokytoja Tatjana Damulienė yra ir tautodailininkė, užsiimanti karpiniais.
Pašnekovė suskaičiavo, kad karpymu užsiima jau daugiau nei 20 metų. Kadaise ji, kaip ir būrelis kitų mokytojų, turėjo galimybę sudalyvauti kitos mažeikiškės tautodailininkės – Nijolės Daučiūnaitės vestuose kursuose ir iš arčiau susipažinti su karpiniais. Mokymuose dalyvių buvo daug, tačiau už karpinių „užsikabino“ anaiptol ne visi.
„O man šis kūrybos žanras ir patiko, ir sekėsi. Neilgai trukus man pasiūlė surengti karpinių parodą. Paskui, praėjus kuriam laikui po pirmosios parodos, buvau pakviesta tapti Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.

Narystė ir įpareigoja, ir motyvuoja

Pasak T. Damulienės, buvimas šios sąjungos nariu tam tikra prasme įpareigoja, motyvuoja kurti naujus darbus, įdomius karpinius. Kai žinai, kad artėja kokia nors paroda, konkursas, norisi padaryti ir tų renginių lankytojams parodyti vis kažką naujo, anksčiau nematyto.
Ir vis dėlto tautodailininkė prisipažino, kad anksčiau karpiniams galėdavo skirti daugiau laiko.
„Dirbu technologijų mokytoja, o jų yra labai platus spektras – siuvinėjimas, audimas, mezgimas, maisto gamybos technologijos ir taip toliau. Be to, šiais laikais atsiranda daug ir įvairių naujų technologijų, nebūtinai paremtų liaudies tradicijomis. Norint vaikus jų išmokyti, pirmiausia pats mokytojas turi pasidaryti pavyzdžių, išbandyti“, – kalbėjo T. Damulienė.

Vien popieriaus ir žirklių neužtenka

Mokykloje pedagogė kiekvieną savaitę po 2 valandas veda vaikams būrelį. Jo metu su būrelį lankančiais mokiniais padaroma daug įvairių darbų iš popieriaus.
Norint sukurti gražų karpinį, vien popieriaus ir žirklių neužtenka – gali pavykti nebent snaigė. Nors snaigės irgi karpiniai, tačiau norint pasiekti subtilesnių rezultatų, prisireiks ir popieriui pjaustyti skirtų peiliukų, lentelių, pieštukų, kokybiškų klijų, įvairių spalvų bei tekstūrų popieriaus.
Ypač praverčia gebėjimas piešti.
Mokytoja pastebėjo: tai, ar pavyks išmokti karpinių meno, labai priklauso nuo žmogaus – vaiko ar suaugusiojo noro išmokti. Kitąkart galima labai norėti, bet nieko nepavyksta. O kartais būna taip, kad kitose srityse žmogui kurti nepavyksta, bet karpyti sekasi puikiai.
„Ir vis tik bendra tendencija yra tokia, kad šiuolaikiniai vaikai labai gerai valdo išmaniąsias technologijas, tačiau pieštukus, žirklutes ar peiliukus popieriui pjaustyti – kur kas prasčiau“, – apibendrino pašnekovė.

Mokytoja Inga Šilinskaitė sako, kad nors mokymo programoje temos apie karpinius ir nėra, su šia technika vaikus galima supažindinti mokant ir kitas temas. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Mokymo programoje nėra

Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos dailės ir technologijų mokytoja Inga Šilinskaitė sakė, kad į mokinių ugdymo programą karpinių mokymas nėra įtrauktas.
Tačiau programoje yra tokios temos kaip ornamentai, simetriškos ir asimetriškos kompozicijos, ritmas. Išaiškinti šias sąvokas, vaizdžiai parodyti pasitarnauja karpiniai.
„Popieriaus lapą perlenki per pusę, nusipieši piešinį, iškarpai ir turi simetrišką karpinį. Sulankstai lapą į dar daugiau dalių, turi tą patį keletą kartų pasikartojantį ornamentą. Kitaip sakant, vaizdžiai parodai, kad ritmas yra tai, kas pasikartoja kelis kartus. Žodžiu, jei programoje ir nėra kažko, tai pagalvoju, kur ir kaip galima tą karpymo techniką įtraukti, kad vaikams ji būtų ir naudinga, ir įdomi“, – paaiškino I. Šilinskaitė.
Mokytoja pateikė pavyzdį. Penktos klasės dailės programoje yra tema „Pasaulio gyvybės medis“. Rekomenduojama, kad mokiniai kūrybinį darbą šia tema atliktų grotažo technika. Ši technika tokia, kad jai reikia muilo, vaško, tušo. Ne visi vaikai į pamokas tų priemonių atsineša. Mokinukams, kurie priemonių neturi, mokytoja pasaulio medį pataria iškarpyti. Žodžiu, vienos priemonės keičiamos kitomis, tačiau tema išpildoma.

Mokėsi iš tautodailininkės

Mokytoja pasakojo, kad studijų Telšiuose metu ją su karpiniais supažindino dėstytoja Sigita Dacienė – tautodailininkė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkė.
„Pusmetį turėjau galimybę mokytis apie karpinius ir praktiškai išbandyti šią techniką. Paskui, kai jau pradėjau dirbti mokytoja, pakarpydavau, vaikams parodydavau pavyzdžius.
Man ši technika patiko ir patinka. Būna, grįžtu iš darbo pavargusi. Atrodo, nieko nebesinori, bet atsipalaidavimui imu popieriaus lapą, sulankstau, nupiešiu kokį piešinuką, išpjaustinėju. Turiu pavyzdį į mokyklą nusinešti ar motyvą atvirukui“, – pasakojo I. Šilinskaitė.

Karpinius išbando didžioji dalis Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokinių. Pavyzdžiui, kad ir kirpdami detales langų papuošimams. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Svarbiausia turėti noro

Mokytoja, kai tik gali, karpinius populiarina. Jos mokinės prieš dvejus metus vykusios Dainų šventės lankytojus supažindino su karpiniais. Kai vyksta mokinių liaudies dailės konkursai, mokytoja skatina mokinius kurti karpinius. Be to, ir Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazija įvairiomis progomis išpuošiama karpiniais.
„Karpiniai visus veikia skirtingai. Būna, kad žmonės, kurie neprisilietę prie šios technikos, sako: čia labai sudėtinga, čia „kosmosas“. Yra šiek tiek to „kosmoso“, nes piešiant reikia pagalvoti apie tai, kuriose vietose piešinį reikės iškirpti, kaip jis atrodys, kaip susijungs. Bet kai yra noro, viskas pavyksta“, – įsitikinusi I. Šilinskaitė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto