Diskusijoms dėl nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įgaunant vis spartesnį pagreitį, norom nenorom prisimeni posakį: „Reikia išminties suprasti, jog būtina mokytis iš kitų klaidų, kad kiekvieną kartą neišradinėtume dviračio. Pasimokęs iš kitų patirties gali sutaupyti laiko ir išvengti nereikalingų klaidų.“
Išmintingas valstybės valdymas yra ne tik gebėjimas priimti teisingus sprendimus, bet ir gebėjimas suprantamai paaiškinti, kodėl jis priimamas ir kokią grąžą duos piliečiui. Šiuo atveju antrasis gebėjimas yra itin svarbus.
Kiekvienas politikų siūlomas mokesčių pakeitimas, ypač kai jis paliečia žmogaus kišenę, yra priimamas labai asmeniškai, todėl politikai turi nekalbėti populistiniais šūkiais, bet labai paprastai ir aiškiai pagrįsti savo sprendimus, jų tikslus, neapsiribojant vien visus atstumiančiu verdiktu, kad reikia surinkti biudžetą.
Taigi, grįžkime prie NT mokesčio koncepto ir jo priėmimo istorijos. Pats mokestis yra teisinga idėja ir tokį mokestį turi daugelis ES valstybių, bet tai, kaip jis buvo pateiktas pas mus, nužudė visą jo idėją.
Prisiminkime, kaip prasideda mokesčio autorių pasisakymai: „Iš mokesčio tikimasi surinkti…“, „Mokesčio tikslas yra papildyti savivaldybių biudžetą“. O juk realiai tai net ne mokestis – tai mūsų visų atsiskaitymas su savivaldybe, kad ji užtikrintų mūsų gyvenimo kokybę: išvalytų kiemą, nukastų sniegą, prie namo paklotų asfaltą, užtikrintų, kad vaikai galėtų lankyti mokyklas ir darželius. Juk neprotestuojame, kai kas mėnesį savivaldybei mokame už šiukšlių išvežimą, nes tai mums atrodo logiška, tad tos pačios logikos reikia laikytis ir propaguojant NT mokesčio idėją. Nepaneigsi, kiekvienas nori gyventi tvarkingame kieme su sutvarkytu įvažiavimu, važiuoti ir eiti apšviestomis gatvėmis, šaligatviais su aplink nušienauta žole.
*
Visame šiame užvirtame šaršale mes pamiršome dar du labai svarbius aspektus:
pirma, mokestis turi būti visuotinis, t. y. jis turi būti privalomas ne tik fiziniams asmenims, bet ir valstybės institucijoms, savivaldybėms, mokslo įstaigoms, religinėms bendruomenėms ir pan. Juk ir joms, kaip ir gyventojams, yra teikiamos tokios pat paslaugos. O be to, tai būtų puikus pretekstas per kelerius metus susioptimizuoti savo turimą perteklinį nekilnojamąjį turtą. Juolab kad daugelis valdytojų dalį turimo turto nuomoja ir gauna pajamas. NT mokesčio principas paprastas – nesvarbu, koks pastatas, kas jo savininkas, kelintas tai jo turto vienetas, bet kiekvienas jų naudojasi savivaldybės kuriama ir išlaikoma infrastruktūra ir už tai reikia mokėti.
Antra, turime pasiūlyti ne tik mokesčio surinkimo mechanizmą, bet ir užtikrinti šių pinigų panaudojimo skaidrumą. Turi būti visa atskaitomybė, kad žmonėms nekiltų nė menkiausios abejonės, jog surinktos lėšos yra leidžiamos pagal paskirtį ir skaidriai. Visi puikiai suvokiame, kad politikai su čekiukų skandalais ir jų reakcija į paviešintus faktus visiškai sužlugdė žmonių pasitikėjimą. Dauguma dabar jau netiki, kad jų sumokėti mokesčiai yra panaudojami atsakingai – pagal paskirtį ir skaidriai. Atgauti žmonių pasitikėjimą ir kartu skatinti juos mokėti mokesčius bus ilgas ir sudėtingas procesas, kuris yra galimas tik vienu atveju – užtikrinant visišką pinigų panaudojimo aiškumą ir viešumą.
*
Dabar apie patį mokesčio dydį ir jo rėžius. Mokestis turi būti kuo paprastesnis ir suprantamas visiems, turi būti privalomas visiems, turėti kuo mažiau išimčių ir būti minimalus.
Manau, būtų verta pagalvoti apie sandorio mokestį, kuris būtų ne toks skausmingas ir nekeltų tiek diskusijų. Daugelis ES valstybių turi sandorio mokestį, kuris mokamas sudarant NT įsigijimo sandorį. Jis yra sumokamas vieną kartą nuo sandorio vertės, o metinis mokestis ateityje jau yra labai nedidelis, kaip kad mokant už šiukšlių išvežimą. Tai užtikrina skaidrų procesą, o taip pat aiškų ir paprastą administravimą. Politikai turi suvokti paprastą dalyką – jeigu mokestis bus aiškus ir nedidelis, tai žmogui bus paprasčiau jį sumokėti, nei galvoti, kaip nuo jo pabėgti.
Jau 20 metų kalbame, kad turi būti įvestas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, nes tai suteiktų stabilumo savivaldai. Bet negalime nusileisti iki tokio absurdo, kaip siūlymas, jog savivalda pati nustatytų mokesčio dydį, ypač kai jo rėžis yra nuo 0,5 iki 4 proc. Ar kas nors iš politikų suvokia, kad, palikus maksimalų 4 proc. dydį, gyventojas per 25 metus antrą kartą sumoka pinigus, atitinkančius viso savo nekilnojamojo turto vertę?
Niekur pasaulyje nerasime 4 proc. dydžio kasmetinio mokesčio. Dabar šis siūlymas modifikuojamas, neaišku, koks vis tik bus rezultatas, bet jau dabar aišku, kad politikų, galvojančių tik apie artėjančius rinkimus, siūlomos išimtys viską vėl galutinai suvels, tad apie efektyvų nekilnojamojo turto mokestį, kokį turi tie patys estai, vėl beliks tik pasvajoti.
Ar kada nors susimąstėme: jeigu jau nesugebame nieko gerai padaryti patys, tai gal vertėtų tiesiog nusikopijuoti jau gerai veikiantį ir pasiteisinusį modelį?
*
Pagalvokime, iki ko mes priėjome. Koalicijos partneriai apie priimamus įstatymų projektus diskutuoja per spaudą. Įstatymų svarstymo stadijoje kiekvieno politiko esminis tikslas yra pasiūlyti kuo daugiau lengvatų ir išimčių, nes tai jau tapo mums visiems priimtina ir toleruojama korupcijos forma. Taip, korupcijos, nes tokiu būdu politikai perka balsuotojų palaikymą.
Nejaugi nematome, kad šiandien mūsų visuomenė serga pačia sunkiausia nepasitikėjimo forma? O kitaip ir negali būti, nes mūsų politinėje arenoje dominuoja politikai, nusprendę, kad jų tikslai ir vertybės (ne bendrai priimtos, o jų pačių sukurtos) yra svarbesni nei pati demokratijos sistema, jų veiksmai yra nebaudžiami ir jie neprivalo atsiskaityti visuomenei. Akivaizdu, kad čekiukų atvejai (o jie, deja, yra tik ledkalnio viršūnė visame pas mus įsigalėjusiame nepotizmo liūne) ir politikų elgesys su savo rinkėjais jau pramušė žemiausią dugną.
Būtent šios istorijos parodė, kad, nepriklausomai nuo to, kurios kartos yra politikas, jiems visiems būdingas mūsų politinėje padangėje kažkada norma buvęs principas „vsio zakonno“ (viskas teisėta). Bet ar tai yra mūsų trijų dešimtmečių nepriklausomybės kelio tikslas? Ir kaip po to politikai gali tikėtis, kad žmonės nemaištaus, kai jiems didinami mokesčiai?
*
Ilgą laiką norėjome siekti Skandinavijos gerovės standartų, bet niekada mūsų politikai nekalbėjo apie šių valstybių etinius ir vertybinius standartus, kurie, pirmiausia, ir turėjo būti jų siekiamybė.
Ne iš vieno skandinavų politiko girdėjome aiškiai deklaruojamas nuostatas, kad jeigu visuomenė nepasitikės viešuoju sektoriumi, nestiprės ir socialinis pasitikėjimas, kuris skatina pačią visuomenę gyventi pagal visuotinai pripažintas normas ir taisykles. Ten politikai labai aiškiai suvokia, kad būtina aiškiai deklaruoti, kaip bus skirstomi viešieji finansai ir kokių tikslų tuo siekiama.
Kai visuomenė mato, kokia pridėtinė vertė ir paslaugos yra sukuriamos už jų sumokamus mokesčius, ji nevengia tų mokesčių mokėti, nes suvokia, kad tai yra daroma jų pačių labui. Šiose valstybėse jau seniai yra įsisąmoninta, kad nepotizmas žlugdo norą mokėti mokesčius ir žmonių pasitikėjimą politikais bei visa politine sistema.
Skaidrumas viešuosiuose finansuose yra pagrindinis demokratijos ir piliečių pasitikėjimo vyriausybe bei jos sprendimais elementas. Tik matydami, kaip valstybė valdo ir panaudoja viešuosius išteklius, piliečiai patys norės patikėti jai savo pinigus, norės prisidėti prie šios valstybės ir bendros gerovės kūrimo.
Robertas DARGIS
