Kas geriau: eksperimentai su maistu ar sveikata?

Nesitraukia žiema nuo mūsų, nors tu ką. Spirgina šaltis ir dar sniegelio užmeta. O dėl to mums tikrai ne geriau. Šaligatviai kai kur ir taip buvo slidūs, niekas nepasirūpino juos pabarstyti, o trečiadienį dar ir pasnigo. O tai reiškia, kad buvo paslėptas ant šaligatvių esantis apgaulingas ledas. Kur dingo šaligatvius barstyti privalančios tarnybos, neaišku. Neaišku ir kas turėtų pasirūpinti vis dar ant šaligatvių kai kur tebesančiais ledais. Ir miesto seniūno su savo bedarbių komanda niekur nematyti. Gal atostogų visi išėjo? Kas ten dabar žino.

Tiesa, vieną vaizdelį, kaip žmogus kovoja su žiema, teko stebėti prie „Maximos“ parduotuvės. Ten per žiemą valydami automobilių aikšteles, traktoriai sustūmė kalnus sniego. Sustūmė ir paliko. Per žiemą tie kalnai virto lediniais, tad dabar labai įdomu stebėti, kaip kiemsargis dalba bando tą kalną suardyti. Sakyčiau, beprasmis Sizifo darbas, kurį palyginti galėtume lyg žmogaus su šake puolimą ant traukinio. Žinoma, jei valdžia liepė, tai vykdyti reikia. O kad ta valdžia nemato, jog tai beprasmis ir niekinis darbas, tai jau kitas reikalas.

Karas su likusiais ledynais neblogai žiūrisi ką tik prasidėjusių Žemės dienos renginių fone. Žemės dieną trečiadienį bandyta minėti ir mūsų mieste. Tik nelabai kas išėjo, nes mažeikiškių tokie minėjimai, matyt, jau nebedomina: atėjo tik keli žmonės, daugiausiai vaikai.

Atsitiktinai teko matyti Žemės dienos renginių planą. IR KĄ JŪS MANOT? Priplanuota tiek, kad dirbti būtų galima visus metus: darbų sąrašas – net keturi mašinraščiai. Nesuprantu, ar mokiniams mokytis nebereikia, kad jie visą mėnesį esą rūpinsis motina Žemele. Tiesa, kitą savaitę mokinukams atostogos, tad tikrai galės kalti ir kelti inkilus, šluotis apie namus. O kada reikės įvykdyti tai, kas surašyta tame plane, nelabai įsivaizduoju. Taip ir kyla įtarimas, kad gal daugiau nei pusė renginių, akcijų ir atrakcijų priplanuota dėl vadinamojo pliusiuko dokumentuose.

Mano galva, didžiausi ir prasmingiausi darbai turėtų būti jau minėtas inkilų kėlimas, aplinkos tvarkymas, medžių sodinimas, šiukšlių rinkimas. O tos konferencijos, pokalbiai, įvairūs projektai…  Kokia iš jų nauda – gamtai dėl jų nei šilta, bei šalta. Kita vertus, dabar, kai tokie šalti orai, kol dar nėra tikro pavasario, ką gali nuveikti? Nebent į mišką žvėrims pašaro, o paukščiams lesalo nunešti.

Prisiminus mišką, kažkaip nori nenori pagalvoju apie žalumą. Tiesa, jos šiuo metu mažiausiai, nes žaliuoja tik eglės, pušys, kur ne kur dar išlikę kadagiai. Rytoj – jų šventė, vadinamosios Verbos. Nesu tiek  pasikaustęs ir nežinau, kodėl žmonės per Verbas savo puokštes specialiai daro iš kadagių, bet jų mūsų miškuose bei vietose, kur anksčiau buvo, nebėra. Negi puokštėms juos visus išrovė žmonės? Nesinorėtų tikėti, bet girdėjau, kad pardavinėti kadagius puokštėms turguje nebeleidžiama: esą jie visi parnešti ir miško.

Ir dar keista, kodėl Velykoms žmonės stengiasi prasisprogdinti berželių šakų, kurios, beje, puikiai gali pakeisti kadagius. Žalia, ir tiek. Kiek pamenu, Verbos simbolizuoja žalumą, kuri iš pagarbos buvo klojama po kojomis, kai Kristus ant asilo įjojo į Jeruzalę. Tad kodėl verba negalėtų būti kad ir tas pats išsprogdintas berželis, papuoštas keliais gėlių žiedais?

Vėlgi, mano mintys lyg surištos kokia grandine. Paminėjęs žiedą, vėl prisiminiau praėjusios Kovo 8-osios istoriją, kurią buvau sau pažadėjęs papasakoti.

Taigi, Kovo 8-ąją darbe sulaukiau skambučio iš Kauno. Skambino nepažįstamas vyrukas ir paprašė nunešti tulpės žiedą kaimyninėje įstaigoje dirbančiai merginai. Tokį malonų prašymą teko išpildyti. Tiesa, merginos tą dieną darbe nebuvo, bet žiedą jai prižadėjo perduoti kolegė. Graži, romantiška istorija, ar ne? Kaip pagražėtų mūsų gyvenimas, kad tokių poelgių būtų daugiau.

Kaip sakė vieno filmo veikėjas: paskendę kasdienybėje, mes pamirštame padaryti didelius ir kilnius darbus, kurie mums suteikia malonumą.

Kažkada pasakojau istoriją apie mūsų kieme esanti stulpą su apšvietimo žibintu: jis įsijungdavo tada, kai sužibėdavo Taikos gatvės žibintai. Apšvietėjai tai išsiaiškinę ėmė ir atjungė tą žibintą. Dabar kieme ne tik naktį, bet ir vakare tamsu. Problema išspręsta pačiu lengviausiu keliu: atjungėme apšvietimą, o jūs gyvenkit kaip norit. Kai pasiteiravau, ką tokiu atveju daryti, namų valdyboje išgirdau, kad turime rinkti gyventojų parašus ir parašyti prašymą, kad namo kiemui būtų įrengtas atskiras apšvietimas. Dabar ir nežinau, kas tai turėtų padaryti, nes lakstyti po laiptines tikrai neturiu laiko.

Ir keletas linksmesnių gyvenimiškų istorijų. Su dantų implantais dar neteko susidurti, bet kai išgirdau apie tai kalbant koleges, pašiurpau: pasirodo, į žandikaulį įdedami kažkokie gelžgaliai su varžtais, o paskui ten tvirtinami dantys. Mintyse suabejojau, ar mūsų kolegė nesupainiojo, kaip jai dažnai atsitinka, ir vietoj odontologo nenuėjo pas šaltkalvį.

Kita mano pažįstama katkartėmis mėgsta prisilaikyti dietų: tada valgo minimaliai ir ne viską. Bet kartą išėjo taip, kad beeksperimentuodama su maistu ir savo sveikata prisivalgė tiek, kad sustreikavo skrandis, pradėjo skaudėti galva, kol galų gale apstojo panelė diarėja. Nesakysiu, kas tai yra, kas norėsit, susižinosit. Pasakysiu tik tiek, kad šis labai gražus žodis yra priešingas tiems simptomams, kurie mus apninka…

Kaip sakoma, būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, ir antraip. Aišku tik tai, kad tokios dietos ir eksperimentai išmuša žmogų iš kasdienio ritmo. Tad jūs taip geriau nedarykit.