Skaitant informacinius pranešimus apie įvykusius ar įvyksiančius įvairius renginius dažnai galima išvysti žodį „globėjas“. Kartais savo globa kokį nors renginį apgaubia savivaldybės (neturiu omenyje konkrečios) administracijos direktorius, gerokai dažniau – meras ar kuris nors Seimo narys, ministras ar net Prezidentas. Kitaip tariant – kurios nors valdžios ar bent jau politinės partijos atstovas. Neteko išgirsti, kad renginio globėjas būtų koks nors šviesuolis, pavyzdžiui, Mažeikių rajone – Krašto premijos laureatas. Būtent tai ir paskatino pasidomėti, kuo gi pasireiškia ši globa. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžiui „globėjas“ pateikiamos dvi reikšmės:
1. kas globoja, rūpinasi, padeda;
2. teismo paskirtas globos vykdytojas.
Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „globėjas“ pateikiamos trys reikšmės:
1. kas globoja, rūpinasi, padeda: Neužmiršo savo motinos ir nepaliko jos be globėjo M.Valanč.;
2. asmuo, kuriam įstatymais pavesta kitų globa;
3. kuratorius (mokslo): Išsiunčiau prašymą savo globėjui J.Jabl.
Na, globoti kokį nors renginį politikams, aišku, joks teismas ir jokie įstatymai nepavedė. Kuruoti jie irgi nieko nekuruoja. Lieka pirmoji reikšmė – kas globoja, rūpinasi, padeda. Tad atkakliai kirba klausimas – kaip konkrečiai? Savo lėšomis, ar? Panaršęs internete radau dešimt šalies politikų (daugiau nebeieškojau), kurie 2008-2012 metais buvo kokių nors renginių ar akcijų globėjai. Peržiūrėjau jų pajamų ir išlaidų deklaracijas – deja, nė vienas šių politikų nenurodė, kad tam tikrą sumą būtų skyręs globotam renginiui finansuoti. Neregėtas kuklumas? Vargu. Greičiausiai jie iš tiesų savo piniginių neatvėrė.
Tad kaip globojo? Davė nurodymą ar ką nors pavedė savo pavaldiniams, o vėliau kelis kartus pasidomėjo, kaip sekasi? Bet argi pagal užimamas pareigas nepriklauso, pavyzdžiui, savivaldybės administracijos direktoriui ar merui rūpintis savo rajono žmonėmis ir viskuo, kas vyksta šiame rajone? Argi Seimo nariai nepasižadėjo savo rinkėjams, kad rūpinsis visais jiems svarbiais klausimais ir padės, kuo tik galės? Nulenkdamas galvą prieš renginių organizatorius, kurie paprastai lieka „nematomi juodadarbiai“, drįstu išreikšti nuomonę, jog vargu ar bent vienas renginys tapo blogesnis vien todėl, kad neturėjo globėjo, ir atvirkščiai.
Internete aptikau, kad renginių globėjo klausimas domina ne tik mane. Jis gana plačiai nagrinėtas laikraščio „Biržiečių žodis“ (2012-04-30) korespondentės Editos Mikelionienės rašinyje „Renginio globėjas: geras darbas ar savireklama“? Šio laikraščio redakcijai laišką parašę biržiečiai, minėdami akciją „Maisto bankas“, kaip ir aš dabar, svarstė, kad „gal jau užteks tų metamorfozių, kai politikai „pigiai“ savanaudiškai naudojasi kilniomis nesavanaudiškų piliečių idėjomis. Nukerpa finansavimą įvairioms socialinėms įstaigoms, po to visuomeniški žmonės turi jiems maistą rinkti, kad išgyventų, o „karpytojai“ dar mat net globėjais pasivadina“.
Pasirodo, globėjo sąvoka jau prieš kelerius metus kėlė abejonių ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijai. Atkreipdama dėmesį, kad tapo madingi naujieji renginių globėjai, kurie neturi jokių finansinių įsipareigojimų, bet savo vardu, dalyvavimu tarytumei suteikia garbę, atkreipia dėmesį tiek į save, tiek į renginį, Komisija pažymėjo, jog terminijoje globėjui nepriskiriama parodomoji (fasoninė) reikšmė, ir savo tinklalapyje net kvietė diskutuoti šia tema. Neradau informacijos, ar įvyko diskusijos ir ar pasiekta kokių nors rezultatų, tačiau renginių globėjai, ypač prieš artėjančius rinkimus, ir toliau pilasi lyg iš gausybės rago.
Įdomią mintį išsakė kaimynas, kuriam skaitant skelbimą spaudoje irgi užkliuvo renginio globėjas. Anot kaimyno, renginių globa kaip procesas apskritai gal ir nebūtų blogai. Kur kas svarbesnis asmenybės klausimas – kas konkrečiai imasi globėjo vaidmens, teisingiau, ką konkrečiai organizatoriai pakviečia tapti globėju. Lietuva, anot kaimyno, yra mažytė šalis – žmonės vieni apie kitus žino gerokai daugiau nei rašoma laikraščiuose, rodoma televizijoje ar paskelbiama teismo nuosprendžiuose. Todėl pasiūlymas tapti renginio globėju politikui, savo šeimos įmonėse algas mokančiam „vokeliuose“ ar teikiančiam „stogą“ kontrabandai, gali smarkiai prisidėti prie visuomenės nuomonės formavimo, jog tai yra norma, jog tai yra gerai ir net garbinga…
Politologas Tomas Jakeliūnas laikraščiui „Lietuvos žinios“ (2011-08-06) teigė, kad „viena priežasčių, kodėl politikai linksta tapti įvairių renginių globėjais ar rėmėjais – noras parodyti savo veidą ir vardą viešojoje erdvėje“. Jei taip, tuomet kyla natūralus klausimas: ar politikas yra renginio globėjas, ar renginys, parodydamas politiko veidą ir vardą, t. y. jį reklamuodamas, suteikia jam globą? Ir kas kam už tai turėtų būti dėkingas?.. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais.
Pagarbiai
Vaidotas DEKSNYS
