Kas priimtiniau – laidojimas tradicinėse kapavietėse ar kolumbariume?

Geidžių kapinėse pastatytas ir ketvirtadienį pašventintas pirmasis Mažeikių rajone kolumbariumas – 24 kriptos, kuriose bus galima saugoti keturias urnas su mirusiųjų pelenais.
Rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo patvirtintas laidojimo kolumbariumo nišose tvarkos aprašas ir urnos su kremuotais žmogaus palaikais laidojimo paslaugos kolumbariumo nišoje įkainis. Taigi nuo šiol nebelieka kliūčių artimuosius palaidoti ne tradicinėse kapavietėse, o kremuoti bei urnas saugoti kolumbariume.
Gatvėje sutiktų praeivių klausėme, kuris laidojimo būdas jiems priimtinesnis ir ar kolumbariumas nenukonkuruos tradicinių kapaviečių.

Gražvydas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Gražvydas, panevėžietis statybininkas: – Esu iš Panevėžio, ten kolumbariumas taip pat yra pastatytas, bet neteko girdėti platesnių diskusijų apie tai, ar jis priimtinas panevėžiečiams, ar ne. Manau, kad kiek žmonių, tiek nuomonių. Aš asmeniškai nieko prieš kolumbariumus neturiu. Tai grynai asmeninio apsisprendimo ir pasirinkimo reikalas. Šiais laikais, kai labai daug žmonių emigruoja į užsienį, sudėtinga prižiūrėti tradicines kapavietes, reikia ieškoti patikimų, galinčių reguliariai aplankyti tą kapą žmonių. Tad tokiu atveju kolumbariumas gal ir geriau. Aišku, jeigu būni vietoje ir pats gali prižiūrėti kapą, tada jokio skirtumo. Kas pigiau ar brangiau kainuoja, negaliu pasakyti. Tik galiu pastebėti, kad prie kolumbariumo, kai suvažiuos daugiau žmonių, bus spūstis.
Sigita. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Sigita, senjorė: – Man priimtiniau tą urną su kremuoto žmogaus pelenais palaidoti į tradicinį kapą. Taip jau yra, kad daugumai lietuvių svarbu turėti kapą, kurį galima aplankyti, ant jo gėlių pamerkti, žvakutę uždegti, prie jo pasimelsti ir palaidotą žmogų ar žmones prisiminti. Tokios yra tradicijos.
Sigutė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Sigutė, įmonės direktorė: – Aš – tik už kolumbariumą. Aš manau, kad artimiesiems neretai yra primetama tarsi kokia našta lankyti kapavietes, jas prižiūrėti, gėles sodinti ar žvakes uždegti – ir būtent tokias, o ne kitokias. Jeigu aš noriu prisiminti Anapilin išėjusius savo tėvus, tai bet kada namie galiu uždegti žvakutę, mintimis pabūti su jais. Dėl to nebūtina važiuoti į kapines, vežti puokštes, degti žvakes – ir vien dėl to, kad rūpi, ką pasakys aplinkiniai ar giminės. Esu netgi vaikams pasakiusi, kad mano pelenus gali išbarstyti, kad net į tą kolumbariumą nebūtina dėti, nors gal tai ir yra draudžiama. Su žmonėmis reikia bendrauti, juos mylėti ir gerbti, kol jie gyvi. Visi ten išeisime ir nereikia  artimiesiems užkrauti naštos ar prievolių.
Regina. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Regina, mokytoja: – Esu labiau linkusi pasisakyti už kolumbariumą, nors pažįstu žmonių, pasisakančių kategoriškai „prieš“. Dabar pernelyg sureikšminamas kapinių puošimas, antkapiai, į viską žiūrima per komercijos prizmę. Man tai nepriimtina. Žengiame į ateitį, kapinių ir kapelių yra be galo daug ir net ir vietos nebėra, todėl sakyčiau, kad kolumbariumas – ir kompaktiškiau, ir geriau. Kitas dalykas: kiek žmonių dabar išvykę į užsienį ir vaikai negali prižiūrėti kapaviečių, tad urnų su pelenais saugojimas kolumbariume tokiu atveju taip pat turi pliusų. Tie žmonės, kurie yra už tradicinį laidojimą, sako, jog taip yra įprasta, kad turi būti kapelis, turi būti gėlytė, jeigu nenorite kapo, tai uždenkite kad ir plytelėmis, bet mirusysis turi turėti pažymėtą vietą. Dar yra ir toks požiūris, kad jeigu mane palaidosite tradiciškai, mano siela kažkur nueis, o jeigu sudeginsite… Yra daug aspektų, kai kurie jų gal ir svarūs, kai kurie nelabai. Tai žmogaus pasirinkimas.
Vytautas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Vytautas, barmenas: – Šiaip man yra priimtiniau tradicinis kapas. Nuo senovės lietuviai taip laidodavo protėvius. Kolumbariumas – naujų technologijų ir, galbūt, turtingų žmonių padiktuotas dalykas. Aš asmeniškai labiau esu už tradicinį laidojimą, nes artimiesiems, turbūt, priimtiniau lapkričio 1-ąją aplankyti kapus, prie jų pastovėti, pamąstyti, prisiminti. Graži yra tradicija uždegti žvakutes drauge su artimaisiais. Ir tikrai nėra sunku nuvažiuoti į kapines, kur palaidoti tavo artimieji. Kolumbariume kažin ar tas žvakes uždegsi ir šiaip jis atrodo šaltas dalykas. Kiekviena jo niša arba „spintutė“ turi savo numerį, vienodu šriftu iškaltas pavardes ir vardus – tik tiek.
Regimantas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Regimantas, mažeikiškis, dirbantis Švedijoje: – Kai žmonės yra išsivažinėję po užsienio šalis, tada visai priimtina urnas su artimųjų pelenais laikyti kolumbariume. O kada yra galimybės kapus prižiūrėti, tai, mano manymu, priimtiniau laidoti tradicinėse kapavietėse. Bet tai yra toks įpratimas, toks požiūris ir, nors urnų laikymas kolumbariumo nišose dabar atrodo neįprastai, pamažu, laikui bėgant, tai keisis. Dar variantas – sudeginti kūną krematoriume, tačiau urną su pelenais palaidoti šeimos kape. Kiek yra tekę matyti, dabar daroma ir taip. Švedijoje, kur dirbu, visai kitokios tradicijos. Ten žmogus, kai numiršta, ilgai laikomas šaldytuvuose. Švediškos kapinės irgi kitokios nei lietuviškos: nedidelė kapavietė, mažas paminkliukas ir žolė aplink. Ko daugiau reikia?