Kegų–Karštenių seniūnaitijos seniūnaitė Alma Stalmokienė tvirtina, jog Keguose nėra trobelės, kurios gyventojai jai neatvertų durų. Alma negalinti atsigėrėti šio krašto žmonėmis, kurie ranką tiesia ne tik džiaugsme – jie niekada vieno žmogaus nepalieka ir liūdesio akimirką.
Pakvietusi „Telšių ŽINIAS“ pasisvečiuoti Keguose seniūnaitė sakė neišsirenkanti, į kurią trobelę belstis. Visur gyvena neapsakomo gerumo žmonės, verti laikraščio puslapių.
Siekė mokslo
Beldžiamės į buvusios mokytojos Stefos Rekašienės namų duris. Jos iškart plačiai mums atidaromos, o seniūnaitė čia pasitinkama šiltu apkabinimu.
S. Rekašienė vietiniams puikiai pažįstama – mokė net kelias mokinių kartas. Ilgametę pedagogę visi gerbia ir geru žodžiu mini.
Stefos gimtinė netoli Kegų – Girmantiškės kaimas. Ten ji užaugo septynių vaikų šeimoje: šešios seserys ir brolis Antanas. Stefa nuo mažumės labai norėjo mokytis. Tad žingsniuoti į mokyklą keletą kilometrų jai tikrai nebuvo sunku. Pradžioje keliavo į Kegus, o vėliau abu su broliu – į Žarėnus. Pedagogė tvirtino, jog dešimties kilometrų kelias į Žarėnų mokyklą jiems nebuvo jokia kliūtis siekti mokslo. „Su broliu visą kelią bėgdavau. Tikriausiai dėl to mokykloje abu buvome nepralenkiami“, – juokėsi Stefa.
„Negaliu pasakyti, ar vaikystė mano buvo sunki. Nors laikai buvo nelengvi, bet mes nesijautėme blogai. Mūsų tėvai buvo ypatingi žmonės. Pamenu, kad mama primegzdavo kojinių, tėvas pridarydavo slidžių ir mes lėkdavome į mokyklą“, – pasakojo kegiškė.
Po studijų grįžo į gimtinę
Moteris pasakojo, jog 1959 m. baigusi vidurinę neturėjo pinigų tęsti mokslus, tad ėjo dirbti. Tik vėliau įstojo į Klaipėdos pedagoginį, o jį baigusi mokslus tęsė Šiaulių pedagoginiame institute. Po studijų sulaukė prašymo mokytojauti gimtuosiuose Keguose. Čia teko dirbti pradinių klasių mokytoja, pavaduotoja, direktoriauti. Vėliau, kaime uždarius mokyklą, dirbo Žarėnuose.
Stefa teigė, kad per ilgus darbo metus ji sutiko daug gerų žmonių, nuostabių kolegų ir dar nuostabesnių mokinių. „Aš labai mylėjau vaikus“, – sakė mokytoja ir pridūrė turėjusi visai kitus darbo metodus nei kolegos. Klasės gale ji paklodavo kilimą ir su vaikais sukrisdavo ant žemės, ten pasiberdavo raidelių su piešiniais ir visi smagiai dėliodavo žodžius. Šis metodas buvo tiek sėkmingas, kad visi jos mokiniai skaityti išmokdavo per mėnesį. Stefos tvirtinimu, svarbiausias dalykas dirbant mokytoju mylėti vaikus ir galvoti, kad kiekvieną vaiką reikia išmokyti, kiekvienas yra asmenybė.
Ilgametė mokytoja apgailestavo, kad dabar vaikai nenori nei mokytis, nei skaityti – jiems rūpi tik telefonai.
Gyvenimo džiaugsmas
Stefa nuo mažumės skaitė labai daug knygų. A. Stalmokienė pasakojo, jog visą gyvenimą mokytojos namuose iki išnaktų degdavo šviesa. Visi žinojo, kad mokytoja skaito. Ir dabar jos kambaryje lentynos kupinos įvairiausios literatūros, tik akys jau silpnos.
S. Rekašienė mėgo ne tik skaityti, visada buvo sportiška, tiek mokykloje, tiek institute dalyvaudavo įvairiuose sportiniuose susibūrimuose. Ir iki šiol ji stengiasi kiek įmanoma judėti. Visi kegiškiai žino, jog vakare kaimo keliukuose galima sutikti žingsniuojančią mokytoją.
„Man niekada gyvenime nebuvo blogai – man viskas buvo gerai. Kai kiti dejuoja, aš visus raginu baigti stenėti, nes gyvenimas yra trumpas ir reikia juo mėgautis“, – optimizmo nestokojo mokytoja.
Kartu su vyru S. Rekašienė užaugino dvi dukras, kurios padovanojo tris anūkėles, o pastarosios močiutės džiaugsmui – penkis proanūkius.
Stefa labai myli savo gimtąjį kraštą, jo žmones: „Labai gražūs mūsų Kegai, tik gaila, jog žmonių mažai bėra…“
Kaimas susivienijo
Stabtelėjome su seniūnaite aplankyti Keguose jau 35 metus gyvenančius Martinkus, kurie yra didžiausi seniūnaitės pagalbininkai ruošiantis įvairiems renginiams. Jie savo idėjomis aktyviai prisideda prie Kegų kaimo gyvenimo: kas piešia, kas kuria, kas idėjas generuoja. Visas kūrybinis užtaisas šiuose namuose įsikūręs.
A. Stalmokienė dėkojo šauniai šeimai, kuri savo darbais puošia Kegus. O Martinkai sakė, kad jų indėlis nėra toks didelis, esą visą darbą atlieka seniūnaitė, o jie tik padeda. „Seniau Keguose gyvenome visi atskirai, kiekvienas kas sau. O išrinkus Almą seniūnaite viskas pasikeitė. Ji mūsų kaimo žiburiukas. Susibūrėme krūvon ir kitaip jau nebeįsivaizduojame“, – kalbėjo Martinkai.
„Visi kartu mažais gerais darbais puošiame savo kaimelį“, – sakė seniūnaitė, dėkodama Martinkams, kurie kiekvienai progai sukuria gražių darbų. Be jų idėjų niekada neapsieina Mitkaičiuose vykstanti floristinių kilimų šventė, jie visada pasirūpina kaimo kalėdinėmis dekoracijomis, įvairioms progoms pridaro rankdarbių, originalių puokštelių, veda kaimo metraštį ir kt.
„Smagu, kad esame reikalingi“, – teigė kegiškiai.
Aurelija SERVIENĖ
