Paulius Normantas. Druskininkai, 2009-ieji. Aliaus Balbieriaus nuotr.
Keliautojas, piligrimas, žymus fotografas, poetas, fotografijos ir poezijos knygų autorius… Tokiais žodžiais apibūdinamas sausį Amžinybėn išėjęs Paulius Normantas.
Jis, aplankęs daugybę pasaulio kampelių, savo pėdsakų paliko ir Viekšnių istorijoje.
Faktai šykštūs
Internete faktų iš P. Normanto biografijos nedaug.
Laisvojoje enciklopedijoje rašoma, kad jis 1948 m. gimė Akmenės rajono Kalniškių kaime. Mokėsi Viekšnių vidurinėje mokykloje. Nuo 1965 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1971–1974 m. studijavo ir baigė mokslus Vilniaus universiteto Prekybos ekonomikos fakultete. 1982 m. vedė Vengrijos pilietę, 1983 m. lapkričio mėn. išvyko į Vengriją, 1986 m. išsiskyrė. Turėjo Lietuvos ir Vengrijos pilietybę.
P. Normantas buvo Lietuvos bei Vengrijos fotomenininkų sąjungų narys. Dalyvavo Vengrijos kūrėjų asociacijos, Lietuvos žurnalistų bei Tarptautinės žurnalistų sąjungų narys.
Negausu oficialių faktų ir apie ekspedicinio pobūdžio keliones po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą, Butaną ir kitas valstybes.
Tačiau apie savo veiklą jis mielai pasakodavo bičiuliams, žurnalistams, kurie parašydavo straipsnių.
Pažįstami nuo vaikystės
Nuolat klajojęs po įvairias pasaulio šalis, P. Normantas niekada neužmiršdavo aplankyti Viekšnių, kuriuose prabėgo jo mokykliniai metai. Kol turėjo sveikatos, jis čia atvykdavo kiekvieną vasarą ir pabūdavo kartais po dešimt dienų, kartais – po porą savaičių.
Prisiminimais apie žymų fotografą ir keliautoją su „Santarvės“ skaitytojais pasidalijo viekšniškė gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė.
„Mes buvome pažįstami nuo vaikystės, tačiau draugai nebuvome. Jis – jaunesnis už mane, o į mažesnius, jaunesnius menkai kreipi dėmesį. Taip gyvenimas sudėliojo, kad jis gyveno man už sienos“, – kalbėjo pašnekovė.
Vėliau, baigusi mokyklą, ji išvažiavo studijuoti. P. Normantas liko Viekšniuose. Taip vaikystės pažintis prislopo.
Atvykęs apsistodavo pas gydytoją
Pabaigusi medicinos mokslus ir sugrįžusi dirbti į Viekšnius, gydytoja vaikystės laikų kaimyno P. Normanto neberado. Kita vertus, medikė daug metų gydė jo mamą.
„Apie Paulių viską žinojau per jo mamą. Ji buvo laiminga, kad klausausi, ir pasakodavo, pasakodavo… Kaip ir visos mamos, jaudindavosi dėl visokių sūnaus nesėkmių. Ir labai džiaugdavosi pasiekimais“, – prisiminė pašnekovė.
Vėlesniais metais A. J. Gurauskaitės ir P. Normanto pažintis atsinaujino. Fotografas ją pakviesdavo į Lietuvoje rengtas parodas.
„Kartą įsikalbėjome apie tai, kad atvykęs į Viekšnius jis nebeturi kur apsistoti. Mokytojų Stasio ir Jadvygos Ablingių, su kuriais bendravo jo tėvai ir pas kuriuos Viekšniuose jis trumpam apsistodavo, jau nebebuvo. Pasakiau: jeigu nori, atvažiuok, vietos turiu, tad gali pabūti pas mane“, – pasakojo pašnekovė.
Didžiavosi žemaitiškomis šaknimis
Viekšniškės sako, jog daug pasaulio šalių mačiusiam bei pažinusiam P. Normantui gimtinė buvo labai brangi. Jis norėdavo joje pabūti ir vis sakydavo, kad atvykęs čia lyg iš kokio šaltinio pasisemia gyvybingumo, jėgų.
Apsilankymų Žemaitijoje metu P. Normantas visada nuvažiuodavo į Papilę, kur parymodavo prie artimųjų kapų. Vaikščiodavo po Viekšnių pušyną. Kartais surengdavo vieną kitą nedidelę parodą, susitikimą su žmonėmis.
2009 metais Telšių rajono savivaldybė keliautoją buvo apdovanojusi Žemaičių šlovės žvaigžde.
Pasak A. J. Gurauskaitės, jos bičiuliu tapęs P. Normantas labai didžiavosi savo žemaitiškomis šaknimis. Jam itin svarbus buvo ir telšiškių skirtas apdovanojimas.
Domino senosios civilizacijos
Kita vertus, žymus kraštietis išgyveno dėl to, kad Vengrijoje jo nuveikti darbai buvo vertinami labiau nei gimtojoje šalyje.
„Vengrijoje jį gerbė, kiek galėdami finansuodavo P. Normanto ekspedicijas. O Lietuvoje jam sekėsi sunkiau. Bet taip, matyt, buvo skirta. Kartais jis pasakodavo apie savo darbus, ateities planus. Jį labai domino senosios tautos, nykstančios ar pasmerktos išnykti civilizacijos. Jam, klajūnui, keliautojui, fotografui – kūrėjui, norėjosi jas įamžinti“, – prisiminimais dalijosi A. J. Gurauskaitė.
P. Normantas bičiulei kadaise yra užsiminęs, kad senatvėje norėtų sugrįžti gyventi į Lietuvą. Bet tuo pačiu jį visada traukė Rytų šalys, kuriose irgi norėjosi pabūti daugiau, ilgiau.
Turi prisiminimą – kalendorių
Kita viekšniškė – tautodailininkė, poetė, Mažeikių viešosios bibliotekos Viekšnių filialo bibliotekininkė Sniegina Chriščinavičienė taip pat turėjo garbės pažinti P. Normantą. Savo viešnagių metu jis būtinai užsukdavo į Viekšnių pirmosios vaistinės muziejų, biblioteką, mokyklą.
„Praėjusią vasarą Viekšniuose mes jo jau nesulaukėme. O prieš tai tris vasaras bibliotekoje kalbėdavomės apie meną, kultūrą. Dalydavomės įspūdžiais“, – sakė S. Chriščinavičienė.
Bibliotekininkė kolekcionuoja kalendorius. Vieną 2006 metais savo išleistą kalendorių P. Normantas buvo padovanojęs Pirmosios vaistinės muziejui.
Lai–Vėjaus vardu prisistatydavęs P. Normantas dedikacijoje rašė: „Viekšnių Pirmosios vaistinės muziejui. Pagarbiai ir nuoširdžiai. Vaistinės lankytojas nuo 1959 metų“.
Šį kalendorių muziejininkės perleido S. Chriščinavičienei.
„Tas kalendorius buvo ypatingas dėl to, kad į jį P. Normantas sudėjo pačias brangiausias savo darytas nuotraukas. Jis tą savo kalendorių vertino kaip patį geriausią iš visų išleistųjų“, – su keliautoju ir fotografu susijusį daiktą apibūdino pašnekovė.
Norėjo kuo daugiau palikti po savęs
Paklausta apie kraštiečio asmens bruožus, bibliotekininkė teigė: jis buvo nuoširdus ir paprastas, giliai mąstantis žmogus.
„Jis buvo atsidavęs savo darbui ir nuolat juo „degė“. Kadangi buvo itin kuklus žmogus, gyveno ne buitimi ir ne kokiais asmeniniais poreikiais. Visada siekė ir norėjo kuo daugiau pamatyti, įamžinti, palikti bei perduoti kitiems“, – sakė S. Chriščinavičienė.
P. Normanto kūrybiniame palikime – ir į Lietuvos rekordų knygą dėl išskirtinės formos patekusi fotografijos bei poezijos knyga „Baltas“. Ir foto albumai, kuriuose įamžinta Kambodža, Tailandas, Laosas, Mianmaras, ir daugelis kitų darbų.
Pasak viekšniškės, vaikystėje ir jaunystėje visus apylinkių takus išvaikščiojęs ir pažinojęs P. Normantas mielai susitikdavo ir bendraudavo su vietiniais. Domėjosi, kas Viekšniuose pasikeitę, kuo ir kaip gyvena žmonės.
