Kęstutis Bartkevičius: „Turime nuvalyti dulkes nuo švyturių ir leisti jiems šviesti“

BIOGRAFIJOS FAKTAI
Kęstutis Bartkevičius gimė 1961 m. kovo 2 d. Mažeikiuose. Baigęs Mažeikių 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija) studijavo ekonomiką Vilniaus valstybiniame universitete (dabar Vilniaus universitetas). Sugrįžęs į Mažeikius K. Bartkevičius 1984–1992 m. dirbo keliose statybos įmonėse, vėliau pradėjo plėtoti nuosavą verslą – vadovavo bendrovei „Mažeikių Varduva“, 1999–2002 m. buvo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius.
Nuo 1997 m. K. Bartkevičius ne kartą buvo išrinktas į Mažeikių rajono savivaldybės tarybą, 2011–2012 m. visuomeniniais pagrindais dirbo Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoju.
Abu kartus į Seimą K. Bartkevičius buvo išrinktas vienmandatėje apygardoje. Seime buvo Biudžeto ir finansų komiteto narys (2012–2016 m.), Biudžeto ir finansų komiteto, Sveikatos reikalų komiteto narys (2016–2020 m.).
Nuo 2020 m. pabaigos K. Bartkevičius dirba Mažeikių rajono savivaldybės mero patarėju.

Kęstutis Bartkevičius – vienintelis parlamentaras, kuriam Seimo nario mandatą mažeikiškiai rinkėjai patikėjo dvi kadencijas iš eilės. Jis Mažeikiams atstovavo XI Seime (2012–2016 m.) ir XII Seime (2016–2020 m.).
„Jaučiuosi lyg iš savivaldos niekur nebuvau išėjęs“, – šiandien sako mūsų kraštietis, savivaldoje ir politinėje veikloje aktyviai dalyvaujantis jau beveik tris dešimtmečius.

– Seime dirbote dvi kadencijas – aštuonerius metus. Nė vienas mūsų kraštietis neturi tokios patirties. Gal galite palyginti, kuo skyrėsi Mažeikiuose išrinkto parlamentaro darbas vienos ir kitos kadencijos Seime?
– Pirmoji kadencija Seime – susipažinimas su įstatymų leidyba, parlamentine kontrole. Tai gana sudėtinga, nes Seimas yra tarsi didžiulis „įstatymų fabrikas“. Tuo metu buvome daugumoje, teikėme daug įstatymų projektų, pasiūlymų, dirbome su ministerijomis.
Antrojoje kadencijoje pradėjau labiau suprasti ne tik įstatymų leidybą, bet ir parlamentinę kontrolę. Perėjau dirbti į Sveikatos reikalų komitetą, kuriame darbas man pasirodė artimesnis, taip pat ir į Baltijos Asamblėją. Dirbti joje buvo įdomu su Latvijos ir Estijos, kitų šalių parlamentarais, vyko bendri Asamblėjos posėdžiai.
Būti parlamentaru pakankamai sudėtinga: per vieną sesiją reikia priimti nemažai teisės aktų, juose susigaudyti. Žinoma, padeda patarėjai, tačiau turi suprasti, kaip balsuoti, tartis frakcijoje ir galvoti, ko reikia gyventojams. Parlamentaras neturi įsimylėti įstatymų, bet juos gerbti.
– Manau, vienmandatėje apygardoje išrinktą Seimo narį daugelis labiau įsivaizduoja kaip savo krašto lobistą, o ne įstatymų leidėją. O kaip yra iš tikrųjų?
– Iš tikrųjų, galima sakyti, jog taip ir yra. Esi išrinktas vienmandatėje apygardoje, tampi tarsi vietos įstatymų lobistu. Jeigu žmonės kreipiasi į tave, turi padėti. Kartais jie neskiria, kas esi: ar meras, ar vicemeras, ar Seimo narys, ar kitas politikas, jie kreipiasi visais gyvenimiškais klausimais. Kad galėčiau padėti, privalėjau dalyvauti pasitarimuose Savivaldybėje, Savivaldybės tarybos posėdžiuose.
Pirmadieniais Mažeikiuose priimdavau gyventojus. Nesvarbu, kiek žmonių ateidavo, turėdavai spręsti klausimus, rašyti raštus tai pačiai Savivaldybei ar seniūnijai. Iš gyventojų keliamų problemų gimdavo ir įstatymų pataisos.
– Kokie, Jūsų vertinimu, buvo svarbiausi darbai, parlamento sprendimai, prie kurių prisidėjote ar pats inicijavote?
– Pirmiausia įstatymų projektai ateina iš Vyriausybės ir politinių partijų. Daug dirbama frakcijose, iš jų ateidavo pasiūlymai pakeisti ar patikslinti teisės aktus. Teikiau pasiūlymus dėl Miškų įstatymo, mokesčių klausimų, susijusių su rajonu, dujų vartotojų interesų gynimo, ligoninių pertvarkos ir daug kitų, visų jų išvardyti neįmanoma.
Inicijuoti teisės aktų pataisas, teikti pasiūlymus – sudėtingas procesas. Turi pristatyti, apginti komitetuose, frakcijose, susirasti pritariančiųjų iš kitų frakcijų. Tada žymiai lengviau pateikti Seime. Einama nuo kiekybės prie kokybės, todėl nemažai darbo įdedama vertinant, analizuojant, diskutuojant.
– Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad mūsų sumanymams galima pritaikyti mūsų pačių sukurtą „vidinę gradaciją“ – kai rezultatai varijuoja nuo visiškos sėkmės iki nusivylimo. Ar galite įvardyti tai, ką laikote savo didžiausiu pasiekimu, dirbant parlamente, ir tai, kas Jus labiausiai nuvylė?
– Negalima įvardyti didžiausio pasisekimo ar nusivylimo. Būna, per dieną keletą kartų nusivili ir gali patirti didžiulį džiaugsmą dirbdamas su įstatymų leidimu, parlamentine kontrole ar ministerijomis. Džiugu, kai gali laimėti kelis milijonus savivaldybės biudžetui ar kitaip prisidėti prie rajono gyventojų gerovės. Svarbu tai daryti tolerantiškai ir su pagarba vienas kitam, reikalavimais ir pakeltu tonu gali prisišaukti daugiau bėdos negu naudos.
Seime labai mažas žingsnis nuo meilės iki neapykantos: šiandien draugai, bičiuliai, o po kokio įstatymo priėmimo gali palikti didžiausias priešas…
– Kaip Seimo nario patirtis Jums padeda dirbti vėl sugrįžus į savivaldą?
– Jaučiuosi lyg iš savivaldos niekur nebuvau išėjęs. Tiek būdamas Seime, tiek grįždamas į Mažeikius ne tik galvojau apie rajono gyventojus, bet ir susitikdavau su jais, spręsdavau jų problemas – nuolat būdavau Savivaldybės darbų sūkuryje.
Kitiems parlamentarams tokie dalykai nelabai patikdavo, sakydavo, esi Seimo narys, turi būti čia ir negalvok apie savo kaimą, bet per tuos aštuonerius metus negalėjau sau to leisti. Seimo narys privalo glaudžiai dirbti su Savivaldybės taryba, administracija, meru.
Dvi kadencijos Seime – daug. Kažkaip jaučiau savyje – du per mažai, trys per daug. Po pirmosios kadencijos galvojau: pasisekė, išėjau į politiką, tačiau nieko panašaus. Versle vienaip matuojami rezultatai, Seime – visai kitaip: daug nematomo žmoniškumo ir atvirkščiai. Yra sisteminių partijų atstovų, kurie praeina pro tave kaip pro tuščią vietą, yra ir tokių, ypač komitetuose, kurie palaiko, gerbia tavo išsakytą neįžeidžiančią nuomonę, gyvenimišką patirtį, tampa draugais. Su kai kuriais bendraujame iki šiol. Išlieka ryšiai, žmogiškieji santykiai, be to, žinai visą Seimo, Vyriausybės „virtuvę“ – visa tai padeda dirbant savivaldoje.
– O dabar klausimas, tiesiogiai susijęs su kultūros reikalais. Krašto kultūra ir jai skiriamas šalies, savivaldybės biudžetas – kiek galimybės atitinka šiandienos poreikius? Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad šis atotrūkis mažėtų?
– Į kultūrą žiūriu kiek plačiau – turiu omenyje ne tik renginius, šventes ir minėjimus. Ji apibrėžia viską, dėl ko jaučiamės gyvi, dalyvaujantys bendruomenėje, jaučiantys buvimo prasmę.
Karantinas iš esmės padarė labai gerą dalyką – parodė žmonėms, kad prasmingu ir visaverčiu mūsų gyvenimą daro gyvas buvimas, bendravimas. Labai svarbi bendra veikla, kad ir kas tai būtų – teatras, muzika ar sportas. Rodos, net ir dailininkai ar kraštotyrininkai, kurie savo veikla atrodo individualistai, įsiprasmina, kai jų darbus pamato ar pastebi kiti.
Mano nuomone, kultūros galimybės daug didesnės ir galingesnės, nei mes įsivaizduojame. Lankydamasis bendruomenėse, bendraudamas su kultūros darbuotojais, matau dar daug neišnaudotų resursų. Kaip juos panaudosime, priklauso nuo žmonių. Tik dėl kultūros mes ir mūsų vaikai čia išliksime, o ne išsilakstysime svetur.
Finansavimas? Man atrodo, kad daugeliu atvejų jis orientuotas į pastatus, kurie dažnai nekuria jokios bendrystės, o viešųjų erdvių sutvarkymas pernelyg demonizuojamas. Turiu omenyje – ne trinkelėse ir treniruokliuose yra kultūra, o žmonėse. Svarbiausia – ne forma, o turinys.
Reikia atkurti Mažeikių ir kitų miestų bei miestelių ir kaimų atminties bei istorijos meninę, vizualinę bei istorinę išraišką. Šis laikmetis parodė – žmonėms reikia susiėjimų, bendravimo, dvasinių vertybių.
– Savivaldoje Jūs jau beveik tris dešimtmečius. Kokie svarbiausi Jūsų pastebėti pokyčiai, jei kalbėtume apie mažeikiškių pilietiškumą ir pagarbą savo kraštui?
– Pilietiškumas ir pagarba savo kraštui yra toks dalykas, kuriuo galima kitus užkrėsti tik savo pavyzdžiu, o ne metodiniu ugdymu. Tokio mano bendraamžiai jau prisiragavo sočiai. Čia panašiai kaip užkrėsti virusu – jei pats turi, tai ir kitiems perduodi. Šioje srityje patys svarbiausi žmonės, kuriuos filosofai jau senokai yra praminę „švyturiais“. Tai įdomios, veiklios ir charizmatiškos asmenybės.
Turime tokių žmonių visur. Dažnai jie būna užgožti tų, kurie garsiai šaukia apie nepriteklius, problemas. Gerai, politikai ne šventieji – juos po metų kitų rinkėjai pakeis, tačiau meilės savo kraštui taip nepažadins. Turime nuvalyti dulkes nuo „švyturių“ ir leisti jiems šviesti. Kai bus šviesiau, tada matysime, ką konkrečioje vietoje galime ir – svarbiausia – patys norime daryti.