Renavo medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Irena Barkauskienė, ko gero, viena ilgiausiai kaime dirbančių medicinos darbuotojų. Šiomis dienomis pažymėjusi darbo Renave 40-metį, ji sako galinti visą šį laikotarpį padalinti maždaug į keturis dešimtmečius su skirtinga darbo specifika ir tik tam laikui būdingais bruožais. Vos ne pusę amžiaus trukusioje kaimo medicinos įstaigos istorijoje buvo nemažai teigiamų ir neigiamų pasikeitimų, naujovių, laimingai ir tragiškai pasibaigusių medicininės praktikos atvejų.
NAUJAGIMIŲ
BŪDAVO NEMAŽAI
1968 metais su pagyrimu baigusi Šiaulių medicinos mokyklą, Irena galėjo rinktis, tęsti mokslus, ar spręsti, kur norėtų pradėti savo medikės darbo biografiją. Skuodiškė norėjo likti Žemaitijoje, arčiau tėviškės, bet labiau traukė miestas. Paskyrimą pasiėmė į Kompresorių gamyklos medicinos punktą. Tačiau kai atvažiavo į Mažeikius, paaiškėjo, kad jo iš viso dar nėra. Teko rinktis Renavą, kur, penkerius metus išdirbusi, prieš tai buvusi darbuotoja išsikėlė kitur.
„Viešpatie, kaip ilgai ji čia išbuvo, pagalvojau tada. Ir štai – mano gyvenimas taip susiklostė, kad jau 40 metų vis tebesu čia pat. Pradėjau dirbti balandžio 1ąją, melagių dieną, tačiau renaviškiai sako, kad nesu melagė“, – šypteli moteris.
Tais metais, kai Irena pradėjo dirbti, kaimo medicinos įstaiga, kuri tada vadinosi felčeriųakušerių punktu, buvo privačiose patalpose. Židikų apylinkei priklausė ne tik Renavo punktas, bet taip pat Židikų ligoninė, ambulatorija ir Grūstės felčeriųakušerių punktas. 1975 metais, kai pastarąją medicinos įstaigą panaikino, vietoj jos atidarytas Račalių felčeriųakušerių punktas.
Kaip pamena Irena, 1968-aisiais jos aptarnaujama apylinkė buvo didelė. Jai tekdavo aprėpti penkis kaimus, kuriuose buvo apie 800 gyventojų. Po to, kai buvo uždaryta Grūstės medicinos įstaiga, Renavo punktui priskyrė dar keturis kaimus. Aptarnaujama apylinkė gerokai išsiplėtė, ir gyventojų padaugėjo iki 1400. Apylinkei priklausė Renavo septynmetė mokykla su 325 mokiniais ir trys pradinės: Dimgailų, Mažaičių ir Grūstės. Kiekvienoje jų mokėsi po 40–50 mokinių. Tais laikais ir gimstamumas kaime buvo didelis. Kūdikių iki metų apylinkėje būdavo iki 40–45.
Kai suserga mažas vaikas, vaistai dažniausiai būna leidžiami. Injekcijos daromos kas 4–6 valandas, tad neužtekdavo ir dienos. Prie darbo valandų tekdavo pridurti ir naktį. Lyg tyčia, niekada nesirgdavo vienas vaikas, o po du ar tris iš karto. Medikė tik spėdavo suktis.
„Vasarą – dviračiu, žiemą – pėsčiomis, ir kulniuoji sau pirmyn ir atgal. Nelengva buvo, tuo labiau kad į vienkiemius tekdavo eiti net po penketą kilometrų. Jeigu tris kartus pas vaiką reikia apsilankyti, štai tau jau ir 30 kilometrų. Būdavo, kad ligonio artimieji patys pavėžėdavo arkliu. Prisimenu, yra tekę traktoriumi, net ir vikšriniu, kapstytis iki ligonio namų, nes per pusnis ar purvyną tik tokia technika galėdavai išvažiuoti“, – į prisiminimus leidžiasi pašnekovė.
SU KATEGORIJA PAKILO
IR ATLYGINIMAS
Praėjus maždaug dešimčiai metų, Renavo felčeriųakušerių punktas buvo prijungtas prie Sedos apylinkės. Iš esmės niekas lyg ir nepasikeitė, tik gal lengviau tapo apsirūpinti vaistais ir kitomis reikalingomis prekėmis. Viskas buvo vienoje vietoje: ir vaistinė, ir parduotuvės, ir apylinkės buhalterė. Kol punktas priklausė Židikams, vaistų reikėdavo važiuoti į Sedą, vėliau – į Židikų apylinkės buhalteriją. Tuščiai sugaišdavo daug laiko.
1975-aisiais Irenai Barkauskienei suteikta pirmoji medicinos felčerio kategorija. Paprastai pretenduoti į ją galėdavo tik medikai, turintys 10 metų darbo stažą, bet Irena buvo pasiųsta kelti kategorijos po septynerių metų. Kaip aukštesnės kategorijos darbuotojai, jai kas mėnesį prie atlyginimo prisidėjo po 50 rublių. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai. Juk kai medikė pradėjo dirbti, į rankas ji gaudavo tik 95 rublius.
Pasak Irenos, tas laikotarpis niekuo labai neišsiskyrė. Metams bėgant kolūkiai praturtėjo. Žmonės priprato prie Irenos ir, esant bėdai, visada atsirasdavo kas paveža iki tolimesnių ligonių. Medikė puikiai sutarė su visais Renavo tarybinio ūkio vadovais, kurių nuo 1968 metų iki Nepriklausomybės atkūrimo pasikeitė net aštuoni. Norint su visais surasti bendrą kalbą, reikėjo šiokio tokio lankstumo.
NEPRIKLAUSOMYBĖ
ATĖJO KARTU
SU NELAIMĖMIS
Apie 1988-uosius keitėsi felčeriųakušerių punktų priklausomybė. Visi jie tapo pavaldūs Mažeikių centrinei ligoninei. Nuo 1993 iki 1997 metų šios medicinos įstaigos priklausė rajono Savivaldybei. 1997-aisiais Renavo, Plinkšių, Rubikų ir Dagių punktai prijungiami prie Sedos poliklinikos (PSPC).
„Kai visi punktai priklausė ligoninei, o vėliau Savivaldybei, mums buvo labai gerai. Dažnai visi susitikdavome, bendraudavome, dalindavomės savo bėdomis, viską žinojome. Visi buvome lygūs, visiems buvo sudarytos vienodos sąlygos. Iki Nepriklausomybės atkūrimo tarp punktų vykdavo socialistinis lenktyniavimas. Būdavo organizuojamos rajoninės vadinamųjų sanpostų varžybos“, – anuos laikus šviesiomis spalvomis piešia Irena.
Visą laisvalaikį medikė aukodavo sandraugovės veiklai. Kadangi Renavo tarybinis ūkis buvo didelis, buvo daug gyventojų, todėl varžyboms reikėdavo paruošti sandraugovę. Joje buvo 23 moterys, kurias Irena turėdavo išmokyti teikti pirmąją pagalbą, transportuoti ligonius. Sandraugovininkės išsiskirdavo iš visų, nes, priklausomai nuo aplinkybių, vilkėdavo darbinę arba paradinę uniformas.
Paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis įsimintinas tuo, kad buvo paženklintas nelaimingais atsitikimais, traumomis. Nors jau praėjo daugiau kaip dešimtmetis, Irena iki šiol prisimena, kaip trejų metukų mergytė, žaisdama už tvarto, įkrito į nuotekų duobę. Tėvai per vėlai pastebėjo įvykusią nelaimę. Kol į bene tolimiausią rajono tašką Renavą atvažiavo greitoji pagalba, pirmoji pagalba buvo teikiama vietoje. Prijungta prie aparatūros, mergytė skubiai buvo išvežta į Mažeikius, bet atgaivinti jos taip ir nepavyko.
Visam gyvenimui įsiminė ir kita skaudi nelaimė. Vos per 20 perkopusiai jaunai moteriai iš Grūstės karvė ragu pradūrė šlaunies arteriją. Tuo metu kaime dar nebuvo ne tik mobiliųjų, bet ir nė vieno fiksuoto ryšio telefono. Artimieji blaškėsi, nežinodami kaip prisišaukti pagalbos, ir nukentėjusiajai nesugalvojo užspausti arterijos, kad sustabdytų kraujavimą. Niekas apie tai nepranešė ir medicinos punktui. Kol atvyko greitoji ir buvo suteikta pagalba, praėjo pustrečios valandos.
„Moteris buvo smarkiai nukraujavusi, atsisakė inkstai. Ligonę išvežė į klinikas, o po kokių penkių dienų man paskambino ją gydantis gydytojas, paprašė susisiekti su artimaisiais ir paklausti, ar jie sutinka, kad moteriai būtų amputuota koja, tikintis, kad gal tada pradės dirbti inkstai. Vyras sutiko, trokšdamas tik vieno, kad ji liktų gyva, kad nors „sėdėtų ant lovelės“. Amputacija nepadėjo, ir po trejeto dienų, atjungus aparatūrą, ji tyliai užgeso. Jos sūneliui tada sukako vos metukai. Išnešant karstą mažylį prinešė prie jo ir tada jis pirmą kartą ištarė žodį „mama“. Visi dalyvavę laidotuvėse verkė“, – lyg tai būtų atsitikę tik vakar, matytą vaizdą piešia pašnekovė.
Buvo ir ne tragiškai pasibaigusių nutikimų. Iš Židikų gimdyvę jos vyras vežė į Sedos gimdymo skyrių. Prie Renavo tarybinio ūkio kontoros sugedo mašina, ir teko ten pat, gretimame name, priimti gimdymą. Viskas baigėsi laimingai, gimė berniukas. Vyras, tik paklausęs, kas gimė, nė ačiū nepasakęs, nėrė pro duris ir nuvažiavo.
KAIMAI TUŠTĖJA
IR SENSTA
Nuo 1997 metų kaimo medikės, vadintos medicinos felčerėmis, buvo perkrikštytos bendruomenės slaugytojomis. Keturi kaimų medicinos punktai prijungi prie Sedos PSPC.
„Iš pradžių, gal kokius metus ar porą, labai išgyvenom. Visas mus išsklaidė, neliko susiėjimų, teko atsisakyti tarpusavio bendravimo, dalijimosi patirtimi. Tačiau pamažu apsipratome, ir dabar džiaugiamės draugišku ir supratingu Sedos PSPC kolektyvu. Labai gera mūsų vyriausioji gydytoja Vilmantė Stankevičienė“, – džiaugiasi naujais santykiais Irena.
Paskutinis dešimtmetis atnešė naujas problemas: kaime plūstelėjo savižudybių banga. Tai nusišovė jaunas vyras, tai jauna moteris, palikusi penkis mažamečius vaikus, pasitraukė iš gyvenimo. Pasak medikės, kaimo žmonės pradėjo dažniau išgėrinėti. Anksčiau visi turėjo darbus, jautėsi užtikrinti, visi buvo vienodi ir ramūs dėl rytdienos. Dabar situacija pasikeitė: kiekvienas pats turi pasirūpinti savimi. Netekę darbo žmonės išgyvena dėl savo ir vaikų ateities. Jautresni, nebepakeldami įtampos, ryžtasi kraštutinumui ir išeina iš gyvenimo.
Kaime sumažėjo gyventojų, čia liko tik senyvo amžiaus žmonės, pensininkai. Irena sako, kad ypač tai tapo pastebima po 2000-ųjų metų. Ryškiai sumažėjo ir gimstamumas. Jaunimas, išvažiavęs mokytis, į gimtinę grįžti nebenori. Didelė dalis jaunų ir šiek tiek pagyvenusių žmonių išvažiavo uždarbiauti į užsienį. Nors Renavo medicinos punktas aptarnauja devynis kaimus, bet aptarnaujamoje apylinkėje liko tik apie 700 gyventojų. Renavo pagrindinę mokyklą lanko apie 100 mokinių.
Medikė, atsigręžusi atgal ir vertindama Renave prabėgusius 40 metų, sako visada už nugaros jautusi tvirtą savo vyro Algimanto petį. Jis visada buvo pirmasis jos pagalbininkas. Net naktimis keldavosi kartu su Irena ir važiuodavo pas ligonius. Taip būdavo anksčiau, taip yra ir dabar.
Algimantas buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Irena ilgam čia apsistojo. Ištekėjusi už vietinio renaviškio, taip ir liko vyro tėviškėje visam gyvenimui. Be to, sakosi esanti labai pastovaus charakterio ir nemėgstanti blaškytis.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Renavo medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Irena Barkauskienė.
