Šv. Velykų tridienį nutyla bažnyčių varpai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Šiandien pasaulio krikščionys pradeda minėti šv. Velykų tridienį. Tas dienas tyli varpai, pagarbioje rimtyje laukiama Jėzaus Kristaus prisikėlimo.
Prasidėjo kančios kelias
Didįjį ketvirtadienį Kristus Jeruzalėje valgė paskutinę vakarienę ir įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą – Mišias, Komuniją ir Kunigystę, paskui Alyvų sode meldėsi, buvo suimtas ir pradėjo savo kančios kelią.
Didįjį ketvirtadienį bažnyčiose nutyla vargonai ir varpai, prasideda didžiausio religinio susikaupimo tridienis išgyvenant Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Didžiojo ketvirtadienio rytą aukojamos Krizmos šventosios Mišios, kai šventinami aliejai, naudojami Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentams, taip pat altoriui konsekruoti, atnaujinami kunigystės pažadai.
Tvarko namus
Didysis ketvirtadienis dar vadinamas „švariuoju ketvirtadieniu“. Tą dieną būdavo tvarkomos sodybos, namai. Moterys šluotražiais nušveisdavo aprūkusias lubas, plaudavo sienas, šveisdavo stalus, išpurtydavo patalynę, vėdindavo drabužius, išplaudavo visus skalbinius, indus, kad visi metai būtų švarūs.
Pasak etnologų, Mažojoje Lietuvoje ir pietvakarių Lietuvoje Didįjį ketvirtadienį vadindavo „žaliuoju ketvirtadieniu“ – tą dieną moterys persodindavo kambarines gėles, esą tada jos gerai augančios visus metus.
Pasninkas – Didįjį penktadienį
Didįjį penktadienį bažnyčiose ir miestų gatvėmis einamas Kryžiaus kelias, prisimenant Kristaus kančios kelią į Golgotos kalną. Bažnyčiose laikomos Viešpaties kančios pamaldos, pagerbiamas kryžius. Didįjį penktadienį katalikams privalomas griežtas pasninkas.
Didžiojo šeštadienio vakarą bažnyčių šventoriuose uždegamas laužas, nuo jo liepsnos tikintieji prisidega atsineštas žvakes, kuriomis nušviečia tamsią ir tylią bažnyčią. Vėliau vyksta Velyknakčio iškilmės, įžiebiama šviesa, užgroja vargonai, o sekmadienio rytą skambantys varpai praneša apie Prisikėlimo slėpinį.
