Ketvirtasis miesto dešimtmetis – svarbių statybų metas

Naujajame Savivaldybės pastate buvo įsikūrusi ir Mažeikių gaisrinė. Mažeikių muziejaus archyvo nuotr.

Ketvirtasis Mažeikių miesto dešimtmetis pasižymėjo naujais svarbiais statiniais: atsirado didžiulė katalikų bažnyčia, miestą papuošė prabangus bankas, ligoninė, pradžios mokykla, alaus darykla ir, galiausiai, miesto rotušė – dabartinis Savivaldybės pastatas.
Taip jau sutapo, kad beveik visą šį dešimtmetį – 1931–1940 metais – Mažeikių miestui vadovavo burmistras Mykolas Velička.

Miestas keitėsi

Muziejininkas Vytautas Ramanauskas samprotavo, kad Mažeikiai šį dešimtmetį įgavo kitokį veidą: neatpažįstamai pasikeitė visas miestas: išgrįstos, apželdintos gatvės, nutiesti šaligatviai, nudažyti namų fasadai.
„Mūsų šalis tuo metu jau buvo užsigydžiusi Pirmojo pasaulinio karo paliktas žaizdas, nepaliaujamai kilo pramonės, žemės ūkio lygis. Mūsų mieste apie tai liudija pastatyti erdvūs visuomeniniai pastatai: mokykla, ligoninė, bankas, Savivaldybės rūmai. Dėl šių pokyčių dideli nuopelnai priklauso ir tuometiniam burmistrui Mykolui Veličkai“, – įsitikinęs V. Ramanauskas.
Pats M. Velička 1932 metais žurnale „Savivaldybė“ rašė: „Po didžiojo karo, išparceliavus valstybinį dvarą apie 240 ha ir priskyrus jį prie miesto, Mažeikiai pradėjo sparčiai augti. Dabar senasis ir naujasis miestas apima apie 300 ha žemės su 6 000 gyventojų.“

Nebuvo savos ligoninės

1930 metais Mažeikiuose veikė apskrities ligoninė – miesto Savivaldybė savo ligoninės neturėjo. Apskrities išlaikomoje ligoninėje buvo užkrečiamųjų ligų skyrius, tada vadintas baraku, odos ir veneros ligų ambulatorija. Į ligoninę guldomiems pacientams būdavo išduodami liudijimai, vėliau miesto policija apie ligonių materialinę padėtį surinkdavo žinias, tad skola už paciento gydymą, jei buvo galimybė, buvo išieškoma.
Vėliau į Mažeikius atvykęs gydytojas Vladas Burba ėmė rūpintis naujos ligoninės statyba: ji pradėjo veikti 1938 metų pabaigoje, o jos vadovu paskirtas pats V. Burba.
Burmistras M. Velička džiaugėsi, kad 1932 metais pavyko nustatyti miesto mūro kvartalus.
„Mūro kvartalai nustatyti svarbesnėse centro gatvėse ir aplink miesto turgavietę. Pramonės rajonai nuo seniau nustatyti. Dabar jau yra didelis valcų malūnas, lentpjūvė, baldų ir koklių dirbtuvės, miesto skerdykla ir kitos smulkios dirbtuvėlės“, – rašė M. Velička.
Mieste tuo metu buvo 77 gatvės: iš jų 16 išgrįstų ir įrengti cementiniai šaligatviai. Jie buvo pakloti ir daugumoje neišgrįstų gatvių.

Seniausia įmonė

1932 metų spalio pabaigoje atidaryta seniausia Mažeikių įmonė – brolių Šadauskų alaus darykla.
Griežės kaime gimę broliai Ildifonsas ir Anicetas Šadauskai nupirko likviduojamą degtukų fabriką ir pradėjo ruoštis alaus pramonės gamybai. 1931 metais alaus bravorą statė mūrininkai Vincentas Šiaulys, Domininkas Dvariškis ir kt. Įmonės pirmasis pavadinimas buvo: Pilnoji bendrovė „Broliai Šadauskai Pirma lietuvių alaus darykla“. Šio bravoro dalininkais buvo kiti trys Šadauskų broliai: Alfonsas, Napoleonas ir Konstantinas.
Gamino alų, salyklą, kitus alkoholinius gėrimus, vaisvandenius bei jais prekiavo, laikė sandėlius, alaus barus, restoranus. Įmonės veiklą prižiūrėjo Finansų ministerijos Mokesčių departamentas. 1937 metais alaus bravoras turėjo keturis alaus urmo sandėlius: Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje ir Pasvalyje. Be to, 6 nuosavus restoranus, 10 barų, daug alinių.

Pastatyta bažnyčia

Kadangi miestas sparčiai plėtėsi, pagausėjo ir katalikų. Bažnyčios gatvėje buvusi senoji Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia nebegalėjo sutalpinti visų tikinčiųjų, tad nuspręsta statyti naują bažnyčią.
Mažeikių krašto enciklopedijos duomenimis, 1926 metais Birutės gatvėje bažnyčiai skirtame sklype pastatytas cementinis kryžius – kadangi Birutės gatvė nebuvo išgrįsta, po dvejų metų galutinai apsispręsta bažnyčią statyti J. Basanavičiaus gatvėje, ir skirti ją nebe šv. Pranciškaus, o Švenčiausios Jėzaus Širdies garbei.

Bažnyčios statybos Mindaugo gatvėje kertinio akmens pašventinimo ceremonija. Mažeikių muziejaus archyvo nuotr.

1929 metų rugpjūčio 4 dieną kunigas Nikodemas Petkus pašventino bažnyčios kertinį akmenį. Statybai skirtas 2 ha sklypas – į jį Urvikių, Reivyčių ir Naikių kaimo gyventojai vežė akmenis, žvyrą, medieną.
Kunigo Antano Strazdo rūpesčiu parengtas būsimos bažnyčios projektas nepatiko Kurijai, todėl naujai paskirtas kunigas S. Budvytis pasikvietė architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį bažnyčios projektui perdaryti ir sumoderninti: pertvarkyti jau išlieti pamatai, sienos mūrijamos iš raudonų plytų. 1930 metais pradėta statyti mūrinė bažnyčia išaugo per šešerius metus: 1936 metų rugpjūčio 2-ąją bažnyčią Švč. Jėzaus Širdies garbei konsekravo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis.

Nauja mokykla

Burmistras M. Velička 1932 metais rašė, kad Mažeikių miestas mokykloms savo pastatų neturėjo, tad joms nuomoti patalpas kasmet kainuodavo apie 10 tūkst. litų.
Mažeikių apskrities taryba priėmė mokyklų inspektoriaus ir apskrities valdybos pasiūlymą statyti 9 komplektų mūrinį pastatą. Statyba Birutės gatvėje pradėta 1933 metų pavasarį, o kitų metų rugsėjį pastatas jau buvo pašventintas ir atidarytas. Dar po metų Švietimo ministerija patvirtino mokyklai suteiktą Tumo-Vaižganto vardą.
Mokykloje įrengtas vandentiekis, centrinis šildymas, dešimt klasių, sporto-vaidinimų salė, erdvūs koridoriai, 300 vietų rūbinė, mokytojų, mokslo priemonių, žaidimų kabinetai ir skaitykla. Mokyklos trečiame aukšte buvo įrengta 10×16 m dydžio salė muziejui.

Birutės gatvėje pastatyta erdvi pradžios mokykla kuriam laikui išsprendė patalpų trūkumo problemą. Mažeikių muziejaus archyvo nuotr.

Užbėgant už akių dėl įdomumo reikia pasakyti, kad vėliau iš abiejų šios mokyklos galų buvo pastatyti priestatai, ji virto aštuonmete, vėliau viename gale įsikūrė iki šiol ten tebesanti Muzikos mokykla. 1975 metais, atidarius III vidurinę mokyklą, aštuonmetė buvo uždaryta. Dabar tame gale, kuriame buvo aštuonmetė mokykla, įsikūręs Mažeikių muziejus.

Prabangiausias objektas

Ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Mažeikių senamiesčio Laisvės gatvėje pastatytas ir vienas moderniausių, gražiausių tuometinių pastatų – Lietuvos bankas. Interneto tinklalapio autc.lt straipsnyje „Lietuvos banko rūmai Mažeikiuose“ architektūrologas doc. dr. Vaidas Petrulis teigia, kad „Architekto Mykolo Songailos pasirašytas projektas datuojamas 1937 m. birželio 23 d., tačiau statybos darbai baigti šiek tiek vėluojant, 1938 m. pabaigoje, nes iš užsienio nebuvo laiku gautos statybinės medžiagos ir užtruko miesto savivaldybės vykdomi kanalizacijos darbai, dėl to namo nebuvo galima prijungti prie miesto tinklų ir naudoti.“

1932-08-20 – seniausioji miesto įmonė – brolių Šadauskų alaus bravoras. Mažeikių muziejaus archyvo nuotr.

Dr. V. Petrulis pastebi, kad yra natūralu, jog „kiek apmirusiame provincijos miestelyje iškilęs vienas paskutiniųjų Lietuvos banko skyrių tapo svarbiu orientyru, ir greičiausiai pačiu prabangiausiu objektu. Tiesa, išorė nors ir solidi, savito silueto, tačiau savotiškai santūri. O vitražais, prabangiomis interjero detalėmis dekoruotas interjeras to meto mažeikiškiams tikrai turėjo daryti stiprų įspūdį.“

Gaisrinė – Savivaldybės pastate

Pačioje nepriklausomybės pabaigoje, 1940 metais, iškilo 1939 metų gegužės mėnesį pagal architekto Jurgio Okunio projektą pradėta statyti miesto rotušė – Mažeikių savivaldybė.

Lietuvos valstybinio banko pastatas buvo moderniausias Laisvės gatvėje. Mažeikių muziejaus archyvo nuotr.

Užbaigus statybą, įrengta tik dalis namo, tad darbai buvo tęsiami toliau. Šių rūmų šeimininku ir buvo burmistras M. Velička. Pirmajame pastato aukšte įsikūrė gaisrinė, kurios žinioje buvo trys garažai, pagalbinės patalpos, bokšte įrengtas žvalgybos postas.
Pirmame aukšte taip pat buvo areštinė ir jos sargo butas. Planuota užbaigti ir antrą aukštą, tačiau prasidėjo karas.
1940 m. Mažeikiuose veikė 26 pramonės įmonės.