Kiaulių maras Akmenėje – ką dabar darysim?

Šisbeitauskas

Šį savaitgalį švenčių ir renginių vėl netrūks, bet noriu prisiminti praėjusį savaitgalį buvusią Šerkšnėnų „Vasaros spalvų paletę“. Į šį žmonių susibūrimą važiuoju jau daugelį metų iš eilės – puiki renginio organizacija, dar puikesni atlikėjai čia sutraukia minias žmonių: per patį šventės piką jų būna pilnas kone visas stadionas. O jis iš tiesų nemažas.
Tiesa, šiemet šventėje neapsilankė baikeriai, dėl nepalankaus ir stiproko vėjo iš lėktuvo nelijo saldainiais – jų būtų tekę ieškoti pušyne. Bet tai – tik smulkmenos. Ruošdamasis į Šerkšnėnus vis galvojau, kaip reikės ištverti tą dieną buvusį didelį karštį: termometras taip ir šokčiojo nuo 28 iki 30 laipsnių. O į pavakarę įvyko kažkoks stebuklas – termometras nusileido iki 26, o vėliau – net iki 24 laipsnių, tad jau sutemus kai kas ėmėsi dairytis megztinių… Tokiu oru džiaugėsi ir grupės „Sare Roma“ lyderis Ištvanas Kvikas: jis sakė, kad važiuojant iš Vilniaus jo kolegas slėgė vos ne trisdešimties laipsnių karštis, o Mažeikiuose visi nustebo, kad taip vėsu. Teko garsiajam romų vadui paaiškinti, kad toks karštis visą dieną buvo ir čia, tik į pavakarę jis ėmė ir atslūgo… Iš tiesų – stebuklas.
Šiemet šventės organizatoriai dar labiau pasirūpino žiūrovais: seniūnijos dėka aikštėje atsirado nemažai suolų – juos darė patys šerkšnėniškiai. Vėliau tas naujasis patogumas šventės rengėjams tapo šiokiu tokiu nepatogumu: kai žiūrovai buvo kviečiami į stadiono vidurį bendrai nuotraukai iš oro, beveik niekas iš vietų nepajudėjo… Kaip sako sąmojingieji rusai – „žopu podnial, miesto patierial“ („užpakalį pakėlei, vietą praradai“). Ir tikrai: visi sėdėjo ant naujųjų suolų kaip prilipę. Beje, suolų meistrautojai tikino, kad tikrai jų nebuvo ištepę klijais…
Laimė, kad didesnė dalis šventės dalyvių nebuvo suradę sėdimų vietų, tad jie ir tapo pozuotojais nuotraukai ir labai džiugiai mojo į objektyvą.
Ir dar – pirmą kartą pats pajutau ministerio Verygos įstatymų galią – ir ne tik aš vienas. Žiūrėdamas koncertą sugalvojau, kad reikėtų išgerti alaus. Kai nuėjau prie prekybininkų paviljono, jo jau nebegavau. Pardavėja mandagiai pasiūlė dėkoti ministrui ir paaiškino, kad masinių susibūrimų metu alų galima pardavinėti tik iki vienuoliktos vakaro. O buvo tik gal kelios minutės po vienuoliktos. Nemačiau besišlaistančių ir padauginusių tautiečių, bet alaus drauge su manimi pageidavo ir daugiau žmonių. Ką gi, teko tenkintis gira… Kaip sako liaudies išmintis: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“: gira kainavo visu euru pigiau ir kas ten žino, ar kam po to vieno bokalo alaus nebūtų prireikę antro…
Įdomu: pirkusiems keptą pasūdytą duoną su česnaku ji buvo pateikiama tokiame pat inde kaip ir alus. Čia jau įžvelgiau kažkokią perdėtą šio gaivinančio gėrimo reklamą: jei perki duonos, susigundyk ir alaus puta.
O šiaip ši šventė tikriausiai daugeliui įsimins ilgam – kas čia atvyko, tikrai nesigailėjo.
Kitokio pobūdžio šventė praėjusį ketvirtadienį vyko Židikų bažnyčioje: čia surengtas pirmasis festivalio „Vasara Dautarų dvare“ koncertas. Tikriausiai organizatoriai nenorėjo kankinti svečių, važiuojančių į dvarą vis dar neasfaltuotu keliu, tad koncertą surengė Židikuose. Viskas buvo puiku, jei ne vienas į programą neįtrauktas jaunasis atlikėjas – jis kartais užsimiršęs uždainuodavo taip, kad perrėkdavo ir profesionalų dainininką. Nežinau, kaip kitiems, bet man tokie tėvų į koncertą atvesti „solistai“ labai trukdo susikaupti ir klausytis…
Beje, rytoj klasikinės muzikos gerbėjams teks Dautarų dvarą pasiekti – čia 16 valandą vyks dar vienas festivalio koncertas.
Dar apie vieną šventę pakalbėsiu, bet šiek tiek vėliau – reikia ir šiek tiek kitokių pamąstymų. Antradienį vakare mano išmanusis telefonas vos neiššoko iš kišenės – toks šaižus signalas, jog pagalvojau, ar ne koks žemės drebėjimas, o gal ir cunamis ateina… Kažkurį vakarą per TV mačiau, kaip Klaipėdos link keliauja tornado sūkurys, tad ką čia šiais, neprognozuojamų orų laikais, žinosi… O reikalas toks – mano žviegiantis telefonas atsiuntė nepaprastąjį pranešimą, kad Akmenės rajone dėl afrikinio kiaulių maro paskelbta ekstremalioji situacija. Ir rekomendaciją – kuo skubiau išskersti kiaules. Likau pasimetęs kaip vaikas nepažįstamųjų minioje – savo kiaulių, tuo labiau Akmenėje, neturiu, tad kur čia man su peiliu pulti?
Suprantu, kad yra kažkokia ekstremaliųjų situacijų tarnyba, bet kad ji galėtų siuntinėti tokias žinutes ir gąsdinti žmones – neįsivaizdavau.
Nežinau, apie kokį marą vis galvoja viena mano laiptinės kaimynė, mėgstanti savo šiukšlių maišą palikti anapus savo buto durų, t. y. laiptinėje. Aš tai suvokiu kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir visuomenei priklausančių patalpų šiukšlinimą. Gal tai poniai atrodo, kad atliekų prikimštas maišas kaimynams kelia pasigėrėjimą ir kad tai nieko baisaus? Tai kodėl to savo „pasigėrėjimo“, kol išneš į šiukšlių konteinerį, negali laikyti ir uostyti nuosavame bute?
Nesinori tiesiogiai pyktis su kaimyne, žinau, kad tokių situacijų būna ir kitose laiptinėse, tad gal galite komentaruose pasidalyti patirtimi, kaip tokiu atveju mandagiai pasielgti.
Kaip žadėjau, pabaigai vėl apie šventes: rytoj Lūšės bendruomenė švenčia 15-os metų jubiliejų ir kviečia į susitikimą kraštiečius. Žadu ten apsilankyti, tad mielai laukiu visų, pasiilgusių šio žemės kampelio.
ŠISBEITAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto