Nuotr. iš redakcijos archyvo
Atsakomybės jausmą turintiems žmonėms gyventi nėra lengva. Tačiau užbėgdamas už akių ciniško „aš juk sakiau, kad nereikia niekur kištis“ tipo žmonėms ir begaliniam jų apmaudui pasakysiu: atsakomybę turintiems žmonėms gyventi sunku, bet be galo įdomu.
Bet grįžkime prie šios savybės. Jei jos svorio egzistavimą paneigti sunku, apimties problema lieka didelė. Ar atsakau tik už tai, kiek siekia mano figūra? Mano šeimos būsto ribos? Giminės? Kaimo? Miesto? Valstybės?
Nesu studijavęs, bet paprastai normaliam žmogui atsakomybės dydis turėtų palengvinti jos svorį. Aišku, būna tokių, kurie savo atsakomybę gudriai išplečia, nuolat vaikšto susirūpinę kažkuo, kas yra nežinia kur. Tokie pradeda imituoti veiklas, slėptis už stereotipinių klišių, netikrų emocinių štampų ir iš esmės atsikrato atsakomybės, nes ji būna perkelta į neaiškius objektus ir konkretaus turinio neturinčias sąvokas.
Priešingai, tikrai šią savybę turintis žmogus mokės labai konkrečiai įvardinti ir objektą, už kurį jaučiasi atsakingas, ir mokės pasakyti, kaip ta jo atsakomybė reiškiasi.
Paprastas pavyzdys: jei atsakau už savo globojamą žmogų, už man patikėtą darbą, užduotį, rasiu, kaip tai įvardinti, ir paaiškinsiu savo veiklas konkrečiais darbais.
O kaip yra su politikais? Prieš ką ir už ką jie yra atsakingi? Štai banalioji, dažniausiai vartojama, bet ir labiausiai turinio stokojanti formuluotė: „Atsakingas prieš savo rinkėjus.“ Beje, daugiskaita yra populiariausia forma atsakomybę mėgstančių išplauti politikų, nes vienaskaita verčia konkretizuoti, įvardinti. O kaip tu įvardinsi rinkėjus, kurių, greičiausiai, nė nematei, arba matei tik keletą ir tai – svetimų suorganizuotuose rinkimų turuose…
Rinkėjai mano, na gerai, vienaskaita: aš, kaip rinkėjas, manau, kad politiko atsakomybės riba susijusi su jo politinės veiklos vertikale. Vadinasi, kiekvienas Savivaldybės tarybos narys atsako už visą savivaldybę, kiekvienas nacionalinio lygio politikas – už visą Lietuvą. Atsakomybės vardiklis pagal užimamą politinį vaidmenį visiems pozicijų ir opozicijų veikėjams turėtų būti vienas.
Kodėl tai svarbu? Tai verstų politikus pereiti į kitą politinės kultūros ir brandumo lygį. Nes daugelis dalykų, kuriuos jis ar ji siūlytų, jau savaime turėtų pereiti vardiklyje apibrėžtų atsakomybių filtrą. Dar toks požiūris turėtų mokyti politikus plėsti atsakomybės ribas ir atsiskaityti ne savo grupelei, frakcijai, partijai, bet matyti veiklos prasmę gerokai platesniu ir į bendrą vardiklį patekusiu masteliu.
Linas KONTRIMAS,
Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų doktorantas
