Kitokia Rugsėjo 1-oji

Šisbeitauskas

Gėlių, pasipuošusių vaikų ir jaunuolių pilnos mūsų gatvės: nieko nuostabaus – juk šiandien Rugsėjo 1-oji, diena, kai į mokyklas pailsėję, prastypę vėl sugrįžta mokiniai, į lopšelius-darželius vaikai. Tą dieną daugelis mūsų, vienaip ar kitaip susijusių su mokykla, prisimena savo Rugsėjo 1-ąsias. Vieniems tai yra smagūs prisiminimai, kitiems – šiaip ne taip mokykloje stumtos dienos.
Nori nenori, mokykloje praleistos dienos į galvą sugrįžta ir man. Visko tuo metu buvo, bet daugiausia tai yra malonūs prisiminimai. Ko tada trūko? Gyvenome viskuo aprūpinti po tėvų sparnais ir vargo nematėme. Tada niekaip negalėjome suprasti, kodėl tėvai pykdavo, pažymių knygelėse radę vieną kitą dvejetą ar kažkurio mokytojo įraitytą pastabą. Nesmagu ir kartais baugu būdavo parodyti tėvams tas knygelėse suguldytas nuodėmes: kokių tik minčių nekildavo, kokių kombinacijų norėdavosi padaryti, kad tas dvejetas ar nenaudėlė pastaba iš knygelės išnyktų. Bet tai buvo labai laikina: išklausydavai pabarimo, gal gaudavai kokią bausmelę, ir viskas vėl pasimiršdavo. Iki kito karto.
Mokinių ir mokytojų santykiai – tai, matyt, neišsenkama tema su begale variacijų. Vienus mokytojus mėgdavome, kitų – nelabai, o būdavo ir tokių, kokių nesinorėdavo matyti. Ir net keista prisiminus, kad vieno ar kito mokytojo nemėgau ne tik aš, bet ir visa klasė. Taip prieš tokio mokytojo pamoką kartais užsikišdavo rakto skylutė, prieš pat pamoką kabinete dingdavo elektra, kažkaip grėsmingai pradėdavo girgždėti mokytojo kėdė. Čia, gink Dieve, ne pamokymai, kaip bausti mokytojus, ir, kaip sakoma per kai kurias televizijos laidas, niekada nebandykite to daryti patys.
Visko toje mokykloje buvo: ir linksmybių, ir ašarų, nusivylimų ir džiaugsmo, bet kažkodėl vis neapleidžia jausmas, kad mokykloje buvo GERA.
Tiesa, mūsų Rugsėjo 1-osios buvo kiek kitokios nei dabar. Kaip sakydavo mūsų tėvai, taip galiu pasakyti ir aš, kad mūsų dienomis taip nebuvo. Tada nereikėjo tos šventės skelbti diena be alkoholio. Ar aš neprisimenu, ar dar kažkas, bet alkoholio tikrai nesinorėjo. Ir į mokyklas tada susirinkdavo visi lietuvaičiai, ne taip kaip dabar girdime apie baisiai mažėjantį mokinių skaičių, šimtais atleidinėjamus mokytojus, nes daugelis mūsų tautiečių vaikų pradeda varstyti kitų šalių mokyklų duris. Dar kitiems mokinukams į mokyklas reikia važiuoti po dešimtį ar dar daugiau kilometrų, nes kaime ar miesteliuose nelieka mokyklų, nelieka aukštesniųjų klasių.
Mokyklų uždarymas man yra baisiausias faktas – juk jų ateityje tikrai niekas nebeatidarys ir neprikels. Tai yra graudu, bet to mes nepakeisime. Juolab kai kažkas kalba apie prasidedantį antrąjį krizės etapą…
Keičiasi laikai, keičiasi pasaulis, keičiasi žmonės. O istorija, žiūrėk, ima ir pasikartoja. Vyresnieji dar iš tos pačios mokyklos laikų prisimena, kad buvo tokie Frydrichas Engelsas ir Karlas Marksas, svajoję pasaulį matyti kitokį ir apie tai kūrę savo teorijas. Nežinau, kokias teorijas kuria keli po miestą vaikštantys didžiulėmis žilomis barzdomis apžėlę, apskretę, pamėlynavę vyriškiai, pro kuriuos praeiti tikrai nesinori (ne tik nemalonu į juos žiūrėti, bet dar ir „aromatai“ nuo jų sklinda tokie, kad gniaužia kvapą. Kai kas prisimena, kad tie žmonės kažkada turėjo normalius darbus, turėjo savo vietą gyvenime, gal net šeimas. O dabar jų vieta – prie konteinerių, ten, kur galima ką nugvelbti, sukombinuoti ir parduoti.
Kita vertus, aš nesuprantu, ar tiems engelsams ir marksams patinka jų įvaizdis, ar čia jų protestas prieš šiuolaikinę santvarką ir juos užklupusią gyvenimo neteisybę. Tose baisiose barzdose ir ševeliūrose tikriausiai knibžda įtartinų gyvių, tad jei įmanoma nusipirkti butelį pigaus vynelio, ar sunku būtų įsigyti žirkles ir tomis grožybėmis atsikratyti? Arba nusipirkus pigaus ūkinio muilo nueiti į pavenčius apsiprausti ir išsiskalbti perdvokusias drapanas? Juk dabar ne žiema ir į eketę nereikia lįsti. Bet jiems, matyt, taip geriau. Tai yra jų gyvenimo būdas.
Taip jie papildo mūsų gražėjančio miesto „puošmenų“ sąrašą. Negi Mažeikiams užtektų vien nepakartojamosios Albinos?
Neseniai mieste atsirado ir dar viena, tiesa, nejudanti puošmena: prie „Eifelio“ prekybos centro išdygusi didžiulė trikampė daržinė. Žmonės kalba, kad ten kažkas kažkuo prekiauja. Tegul prekiauja, bet, mano galva, tas statinys tikrai nepuošia buvusios tenykštės aplinkos, netgi ją bjauroja ir Eifelio bokšto maketą užstoja. Kita vertus, juk tas statinys ne kokia prie upės išdygusi palapinė, kuriai statyti nereikia jokio leidimo, o didžiulis, visų matomas pastatas. Tad kyla klausimas, kas tokį leido pastatyti? O gal iš tiesų Mažeikiuose vykdoma tokia architektūros politika, kad visokius klaikius barakus galima statyti kur panorėjus. Gal mes taip pat einame prie klasiko Balio Sruogos aprašytos barakinės architektūros? Kas dabar pasakys?
Tai šiam kartui tiek minčių. Pasvajokit apie savo mokyklines dienas ir prisiminkit, kas tuo metu buvo gražiausia. O gal ir su manimi tuo pasidalinsit?

sisbeitauskas@santarve.lt

2 Atsakymai į “Kitokia Rugsėjo 1-oji”

  1. jonis parašė:

    nereikejo mums laisvos Lietuvos…….. oi nereikejo, dedu vingi as nuo JUZAPO, nes blusos sokineja……

  2. Vytautui parašė:

    Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Nereikėjo apie tai. Juk tau iki tų karlų marksų net mažo žingsnelio nebeliko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto