Kitus gydžiusi medikė pati sulaukė šimtmečio

Prieš ketverius metus daryta nuotrauka: gydytoja Adelė Cucėnienė savo tėviškėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šį pirmadienį, liepos 23-ąją, daugeliui vidurinės ir vyresniosios kartos mažeikiškių žinomai ilgametei vaikų gydytojai Adelei Cucėnienei sukako 100 metų.
Močiutę prižiūrinti anūkė Solveiga sakė, kad jokių ypatingų dietų beveik šešiasdešimt metų save vaikams atidavusi moteris nesilaikė: gyveno kaip ir visi žmonės.

Dietų nesivaikė

Savo močiutę ir jos seserį slauganti anūkė Solveiga Survilavičiūtė pasakojo, kad giminėje – ne vienas ilgaamžis: močiutės seseriai 91-eri, tėviškėje tebegyvenančiam broliui 96-eri, metais trumpiau nei dabar sūnui išgyveno jų tėvas.
Pasak Solveigos, močiutė valgiui ir dabar nėra išranki, turi neblogą apetitą, niekada nesivaikė jokių dietų, maitinosi kaip ir visi kiti šeimoje.
„Netikiu, kad ji turėjo kokį ilgaamžiškumo receptą: būčiau išgavusi ar per tiek laiko kažką pastebėjusi. Man atrodo, kad močiutei tai buvo neaktualu. Žinau tik tiek, kad jau būdama pensijoje, kol dar galėdavo, kasdien darydavo nesudėtingas mankštas“, – teigė anūkė.
A. Cucėnienės tėviškė – Šakių rajono Gustainiškių kaimas. Baigusi Kauno medicinos universitetą, ji dvejus metus gydytoja pediatre išdirbo Kaune.

Aukštieji mokslai – tik vyresniajai

Kodėl 1950 metais gydytoja atvyko į užkampį Žemaitijoje, anūkė Solveiga sakė nelabai žinanti.
„Tais laikais Mažeikiuose buvo vienintelė ligoninė, specialistų nebuvo daug, gal dėl to ir buvo atsiųsta į mūsų miestą. Atvyko močiutė ne viena: ją lydėjo vyras Albertas, taip pat gydytojas. Medicinos praktika čia jis nebeužsiiminėjo, netrukus mirė“, – senelės istoriją prisimena anūkė.
Močiutė dar turėjo brolį ir seserį, bet į aukštuosius mokslus tėvai išleido tik vyriausiąją dukterį: kitų leisti studijuoti šeima neišgalėjo, nes reikėjo nemažai lėšų. Vyriausioji Adelė nuo mažens buvo smalsi, žinių, savęs tobulinimo siekė daug skaitydama.
„Išeiti mokslus būsimajai gydytojai padėjo ir jos dėdė kunigas“, – prisiminė pašnekovė.

Trūko gydytojų

Iš Kauno, kur jau įgijo šiek tiek medikės patirties, į Mažeikius gydytoja A. Cucėnienė taip pat atvyko ne iš karto: dar šiek tiek vedėjavo ambulatorijai Babtuose, nuo 1944-ųjų šešerius metus dirbo Ariogalos ligoninės vyriausiąja gydytoja, o paskui atsirado Mažeikiuose.|
Gydytojų tada trūko, tad darbo užteko. Dirbo kartu su gydytoja Dalia Dobrovolskiene, vėliau atvyko mokslus baigusios kolegės Marijona Zabitienė, Irena Norkienė.
Ligoninei tada vadovavo chirurgas Vladas Burba, A. Cucėnienė draugavo su chirurge Stefanija Žilinskaite, vėliau kaimyne tapusia ginekologe Paulina Miliauskiene.
„Nieko daug apie močiutės darbą negaliu papasakoti: žinau tik tiek, kad savo darbui buvo atsidavusi dirbo dieną ir naktį. Žmonės jos išsivežti pas ligonį atvažiuodavo arkliais naktimis. Močiutė niekada neatsisakydavo, eidavo į budėjimus. Net pavalgyti nebuvo kada: parbėgdavo, ką nors stačiomis užkąsdavo, ir vėl į darbą išlėkdavo“, – prisiminimais dalijosi anūkė Solveiga.
Po dvylikos darbo Mažeikiuose metų visai šalia savo darbovietės  gavo butą, kuriame tebegyvena iki šiol.
Prieš šešiolika metų Aukščiausiasis pasiėmė vienintelę dukrą Zigridą, tad iš artimųjų, kurie ja rūpintųsi, ir liko vienintelė anūkė Solveiga.

Ne kartą pagerbta

Už gerą darbą A. Cucėnienei 1978 metais buvo suteiktas  LTSR liaudies gydytojo vardas, apie ją rašė tais laikais labai populiarus laikraštis „Tarybinė moteris“, anūkė prisimena, kad močiutės  filmuoti buvo atvykusi ir kažkuri iš televizijų.
Dabar Solveiga stebisi, kad dar prieš ketverius metus močiutę Adelę ir jos seserį vežė į gimtinę Šakių rajone: ta kelionė būdavusi kasmetinė – seserys liepos mėnesį į savo tėviškę vykdavo valgyti vyšnių.
„Jau tada nejaunos buvo, nesuprantu, kaip jos nepavargdavo ir tą kelionę puikiai atlaikydavo. Ir važiuoti kasmet norėdavo“, – stebėjosi anūkė.
Dabar jos močiutė palaužta ligos jau trejus metus guli lovoje, beveik visai nebendrauja, nekalba, nebevaikšto: iki tol dar buvusią žvalią, ją ištiko insultas.
Vos ne šešiasdešimt metų gydžiusi vaikus, pediatrė A. Cucėnienė dar šiek tiek dirbo ir būdama pensinio amžiaus: iš karto atsisveikinti su savo jaunaisiais pacientais ir kolegomis negalėjo.