Klubo dvidešimtmečio proga – paroda

„Mažeikių lamsto“ narės muziejui padovanojo savo bendrą kūrinį „Baltijos kelias“.

Mažeikiuose dvidešimt metų veikia skiautininkų klubas „Mažeikių lamstas“. Jo veiklos jubiliejaus proga muziejuje atidaryta paroda „20-asis lamsto žydėjimas“. Lankytojai gali pasigrožėti spalvingais, subtiliais skiautininkių darbais, pareikalavusiais daug kruopštumo, kantrybės ir laiko.
Apie klubo įkūrimo istoriją, veiklą ir ateities planus papasakojo jo įkūrėja ir pirmininkė Almutė Valtienė.

„Mažeikių lamstas“ – apie šilumą ir tradicijas

Neoficialiai skiautininkų klubo Mažeikiuose veikla prasidėjo 2002 metais, kai technologijų mokytoja dirbusi A. Valtienė pradėjo organizuoti ir vesti savo kolegėms, Mažeikių rajono pedagogėms skirtus seminarus apie skiautinius.
Po poros metų, 2004-aisiais, klubas buvo oficialiai įregistruotas. Idėją steigti klubą mažeikiškei pasiūlė amerikietė Roberta Cox, „Mažeikių naftą“ valdžiusios įmonės „Williams“ vieno iš darbuotojų žmona. Ji bei kitos amerikietės priminė Lietuvos entuziastėms tuo metu mūsų šalyje buvusią primirštą, bet šimtmečiais turėtą rankdarbių techniką.

Beje, įdomi žodžio „lamstas“ reikšmė: Žemaitijoje lamstas reiškia per visą audinį vingiuotą raštą. Mūsų senelės ir prosenelės jį mėgo, todėl lamstydavo arba ausdavo lamstais rankšluosčius, drobes ir kitokius audinius. Be to, lamstas yra ir vijoklinė gėlė, auginama pakabinamuose vazonuose, skleidžianti gerą energiją.
Tad Mažeikių skiautininkių klubo pavadinimas simbolizuoja rankų ir širdžių šilumą, o kartu tęsia žemaitišką tradiciją.

Truputis istorijos

Skiautinių technika yra paplitusi visame pasaulyje. Ankstyviausi skiautiniai iš senovės Egipto, Kinijos ir Amerikos datuojami penktu–trečiu tūkstantmečiu prieš Kristų.
Lietuvoje skiautiniai nebuvo tokie populiarūs. Galbūt todėl, kad labiau paplitusi buvo audimo technika, o, be to, mūsų šalyje mažiau nei kituose pasaulio kraštuose buvo naudojama fabrikinių audinių. Ankstyviausi skiautiniai muziejuose yra iš 19–20 a. pradžios.
„Vienos klubo narės prosenelė jau 1900-aisiais metais buvo pasiuvusi lovatiesę iš audinių skiautelių. Pačioje pirmojoje klubo narių darbų parodoje mes tą skiautinį eksponavome“, – prisiminė pašnekovė.
Ji pridūrė, kad dabartinės skiautininkės savo darbuose stengiasi suderinti ir tradicinius lietuvių liaudies elementus, ir modernumą, stengiasi sujungti praeitį su dabartimi.

Norėjo atskleisti funkcionalumą

Pasak pašnekovės, Mažeikių muziejaus vitrininiuose languose eksponuojami klubo narių jau šiek tiek anksčiau sukurti ir kai kam galbūt jau matyti darbai, o ekspozicijų salėje – naujesni kūriniai.
„Naujaisiais darbais lankytojams norėjome perteikti skiautinių funkcionalumą. Tiesiog smulkmenose. Pavyzdžiui, į kai kuriuos skiautinius įsiuvome skiautelių iš emocine prasme mums brangių drabužių – vaikų išaugtų drabužėlių, vyrų marškinių ir panašiai. Nebūtinai skiautiniuose naudojamos medžiagos yra naujos. Panaudojant tai, kas šiuo metu jau gal nebefunkcionuoja, vystomas tvarumas“, – pasakojo A. Valtienė.

Veiklų ir planų turi daug

Pašnekovė apgailestavo, kad senosios šakninės klubo narės pamažu iškeliauja iš Mažeikių gyventi kitur – kas į Vilnių, kas į pajūrį. O į klubo narių gretas įsijungia mažiau naujų narių, nei išvyksta.
„Esame vedusios seminarus Ukrinuose. Moterys ateina, pabando skiautinių techniką, tačiau šiais skubėjimo laikais ne kiekvienos gyvenime, veiklose ši technika prigyja“, – kalbėjo klubo vadovė.
Kita vertus, ji pastebi, kad Lietuvoje skiautininkų judėjimas šiuo metu išgyvena gerus laikus: veikia nemažai šį užsiėmimą propaguojančių bendraminčių klubų, rengiamos parodos.
Mažeikiškės veiklos ir kvietimų surengti darbų parodas stygiumi taip pat nesiskundžia. Neseniai jos savo kūrinius eksponavo Saldus mieste Latvijoje. Kaimynai paprašė, kad kitąmet mažeikiškės atvežtų naują parodą ir ją eksponuotų du mėnesius.
„Dirbame, susiburiame, bendraujame, kuriame, mainomės medžiagėlėmis.

Žodžiu, skiautiniai yra ir menas, ir darbas – viskas viename. Planų, norų, prašymų atvežti parodų tikrai turime – spėk suktis. Tik laiko ne per daugiausia. Ilgi ir ramūs rudens, žiemos vakarai dažniausiai yra išnaudojami skiautiniams siūti, o vasara, kai atvažiuoja anūkai, vaikai, skiautininkams yra ne pats darbingiausias metas“, – kalbėjo A. Valtienė.

Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Skip to content