Kodėl šiandien nenuvažiavus į dvarą?

Nesuprantu, kas darosi su mūsų televizijomis: kuo labiau jos tobulėja, tuo dažniau suprastėja transliacijos vaizdas. Ketvirtadienį Radžis su Birute Dambrauskaite dainuoja tokią gražią dainą apie tikėjimą ir viltį, o vienoje vietoje vaizdas ir garsas ima ir sustoja – kažkaip užstringa. Kitu kanalu vėl stebiu: vaizdą pradeda mušti kvadratukais, ir jis visai suyra. Arba dar vieną vakarą per LRT televiziją – manau, pažiūrėsiu dokumentinį filmą apie Afriką. IR KĄ JŪS MANOT? Vaizdas yra, o garsas trūkčioja, sudarkydamas žodžius į kas trečią skiemenį. Yra net buvę, kad garso išvis nėra, o transliuoja koncertą… Ir tai pastebiu jau ne pirmą kartą. Tas begalinis garso ir vaizdo „tobulinimas“ kol kas tik nervus gadina.
Sakysit, gal mano televizorius taip kvailioja? Nenoriu tikėti, juolab kad jis nėra iš tų seniausių, o perjungus kitą kanalą, rodo kuo puikiausiai. Vadinasi, mano, įmantriai sakant, TV imtuvas tikrai niekuo dėtas. Čia kaltinti reikia tobulumus, kurie kartais mūsų televiziją paverčia netobulumu.
Dabar apie dar vieną temą, kuri taip pat susieis šį kartą ne į televizoriaus, o į to, kas ten reiškiasi, keistumus. Neseniai laikraštyje buvo straipsnis, kuriame vienas Lietuvos savanorių patarinėja, kaip elgtis, jeigu mus užpultų svetima kariuomenė. Sava, ačiū Dievui, dar nepuola. Taigi tais patarimais baisiai pasipiktino vienas mažeikiškis, sakydamas, jog jei Maskvos Putinas Raudonasai norės, tai lietuviai nė nepajus, kaip bus sutvarkyti, ir jokie pasipriešinimai mums nepadės. Esą su šautuvais tikrai nereikės prieš tankus pulti: nebus nei šautuvų, nei tų tankų. Bus kitoks, modernesnis ginklas, prieš kurį mes net nespėsim šoktelėti. Gal tam žmogui to labai norėtųsi, žinant jo „garbingą“ praeitį, bet norėčiau paprieštarauti ir paklausti – o kodėl tuomet tiek laiko Maskva terliojasi su Ukraina? Drįstu manyti, kad viena priežasčių – nenorėjimas pademonstruoti savo jėgą prieš visą pasaulį. Juk ne veltui Kremliaus vadai visaip išsisukinėja nuo kaltinimų – esą tai daro ne jie, o veikia kažkokios kitokios jėgos. Ant jų ir metama visa kaltė.
Kita vertus – dabar jau grįžtu prie televizijos, kuri žinių laidoje rodo žmones – šaulius, tvirtinančius, kad jie yra jėga, galinti itin stipriai pasipriešinti svetimai intervencijai. Mūsų šauliai – šaunūs. Puikus ir jų noras ginti šalį, bet su tokiais ginklais, kokius jie yra matę – nedrįstu sakyti, kad juos turi, jie gali šaudyti tik garbės saliutus. O gavę rimtą, šiuolaikišką ginklą, kažin ar žinotų, per kurį galą iš jo šauti? Gal kai kas ir žinotų, bet tik maža dalis.
Aš vis stebiu vieną mažeikiškę, kuri blaškosi, it nendrė vėjyje, ir nežino, kaip save realizuoti: tai ji politikė, tai ji medikė, tai verslininkė, pedagogė ir galų gale – šaulė. Kaip gali toks žmogus, pats nežinantis, kas esąs, imti į ranką ginklą, arba kitaip – kaip jai galima ginklą patikėti? Mano galva, tokios personoms pirmiausia reikėtų pasitikrinti pas tam tikrus daktarus, o tada galvoti, ko iš tiesų imtis.
Et, baigiu tą temą, nes ji man tikrai ne prie širdies, nes niekada nebuvau koks militaristas ir ginklas niekada nekėlė jokio žavesio – nemėgstu smurto ir prievartos. Geriau, kaip siūlydavo tas į naftalininį Pauliukaitį panašus katinas, gyventi draugiškai.
Pamenat, kažkada sakiau, kad per atostogas būtinai traukiniu važiuosiu į Šiaulius? Svarbu ne tai, kad į Šiaulius, bet tai, kad – traukiniu. Taigi, mano ketinimai išsipildė: vieną dieną tikrai važiavau į Šiaulius. Ir svarbu ne tai, kad važiavau, o tai, ką pastebėjau prieš ir tos kelionės metu. Kai ką pabandysiu palyginti su mūsų miestu, o kai kas – tiesiog pastebėjimai. Nežinau, ar dabar viską spėsiu surašyti, tad jei kas liks, tegu bus kitam kartui.
Atsikėliau gerokai prieš šešias, kai už lango dar buvo tamsu. Tamsu buvo ir šeštą, ir dar pusvalandį po šešių, o mūsų gatvėse – tamsu, nors į akį durk. Mano galva, tokiu metu gatvėse jau turėtų blizginti apšvietimas, nes daugelis eina į darbą. Negi man vaidenasi, kad kažkas kažkada yra sakęs, jog Mažeikiuose gatvių apšvietimas turėtų būti įjungiamas šeštą valandą? Bet kažkodėl taip nėra. Gal Savivaldybės ponai, kurie tuo turėtų pasirūpinti, dar miega, o apie septintą, kai jie keliasi, jau būna prieblanda. Nors jei būtų apsiniaukę, ko gero, būtų ir tamsu.
Kai žmogus po dvidešimties, o gal ir daugiau metų susiruošia važiuoti traukiniu, kyla abejonių, o gal jo tą dieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebus – taip mąsčiau eidamas į stotį. Bet traukinukas buvo. Gražus, dar apynaujis, ir važiuojant per miesto pervažą vairuotojai laukė, kol pravažiuos mūsų traukinys, o būdavo, kad mašinoje ar autobuse, tekdavo laukti ir man. Aš jokiu būdu nenoriu čia kažkaip susireikšminti – tiesiog keista, kad kartą per dvidešimt metų būna kitaip.
Dar pastebėjau, kad visos geležinkelio stotys gražios, padažytos ir atnaujintos, o mūsų stotis – nušiurusi, nedažyta, nors statybininkų pastoliai jau senokai prie jos stovi. Tai tikriausiai reiškia, kad kada nors mūsų stotis gal bus gražesnė už tas kitas. Belieka tik to sulaukti.
Dabar jau pastebėjimai iš Šiaulių, bet apie tai – kitą kartą, po savaitėlės, juolab kad dar noriu pakviesti visus galinčius ir norinčius, kaip tautiečiai sako, „pasikultūrinti“, šiandien popiet vykti į Renavo dvarą: ten bus atidaryta tikrai dėmesio verta paroda. Kažkas kalbėjo, kad pati Prezidentė gali ten pasirodyti. Jei jos ir nebūtų, tiek jau to, tikriausiai bus gražus oras, tad kodėl pusdienio nepraleidus gražioje dvaro aplinkoje?
sisbeitauskas@santarve.lt