Uteniškis su kojos protezu gegužės 18 dieną dalyvavo Utenoje vykusiame XXIV atvirame Lietuvos kultūrizmo ir fitneso čempionate. Neįgaliųjų kategorijai atstovavęs ir pergalę išplėšęs Darius Linka tikino, kad negalia netrukdo siekti geriausių rezultatų. Vyras nestokoja aistros, motyvacijos sportuoti bei optimizmo gyvenime. Žiūrint į sportininko raumeningą kūną spontaniškai kyla klausimas, kokio jis amžiaus ir kiek metų prireikė raumenims užauginti. Išgirdęs šį klausimą pašnekovas kiek sutriko ir paaiškino, kad ne metus gyvenime skaičiuoja, o laimingas akimirkas.
Nelaimingas atsitikimas
Nelaimingas atsitikimas, dėl kurio neteko kojos, nutiko maždaug prieš aštuonerius metus Vokietijoje, kai vyras dirbo autovežio vairuotoju.
„Man ant kojos užvažiavo sunkvežimis, gydytojai bandė išgelbėti galūnę, operaciją atliko profesionalūs Rostoko (Vokietija) ligoninėje dirbantys specialistai, tačiau dėl didelio audinių netekimo teko atlikti amputaciją“, – apie gyvenimą pakeitusį įvykį „Utenos dienai“ pasakojo fitneso atstovas.
Vyras tikino, kad psichologinių išgyvenimų dėl kojos netekimo nepatyrė ir nesureikšmino šio nelaimingo įvykio.
„Priėmiau situaciją tokią, kokia ji yra, ir ieškojau išeities, kaip gyventi toliau. Žinoma, pasikeitė gyvenimas, kasdieniai įpročiai, bet psichologinės traumos nepatyriau. Juk aš ne pirmas, kuris turi tokią negalią, daug yra tokių žmonių. Tik gal dalis jų bijo parodyti savo negalią“, – kalbėjo pašnekovas.
Susiduria su informacijos trūkumu
D. Linkos teigimu, negalią turintys žmonės Lietuvoje susiduria su informacijos trūkumu. Dėl to neretai nežino, kaip pradėti gyventi su negalia, atsiriboja nuo visuomenės, užsidaro.
„Aš ieškojau informacijos, kaip, pavyzdžiui, netekus kojos saugiai išlipti iš lovos, įlipti į dušo kabiną ir pan. Tikslios profesionalios informacijos yra mažai. Gal tos informacijos internete ir yra, bet jos sunku rasti. Gydytojai pataria, bet kasdieniame gyvenime žmogus neretai lieka vienas. Tai, atrodo, smulkmenos, bet neįgaliojo gyvenime jos yra labai svarbios“, – pastebėjimais dalijosi vyras.
Uteniškis šiuo metu dirba instruktoriumi įmonėje, kuri teikia krovinių pervežimo paslaugas ir ruošia autovežių bei krovininių automobilių vairuotojus.
Pašnekovas neslepia kojos protezo, vasarą jį dažnai galima pamatyti su šortais. Vyras sakė, kad Utenoje jau seniai visi įpratę, o nuvažiavus kitur jį pamatę žmonės domisi, klausinėja. Bet tai, anot jo, nėra nemalonu, priešingai, tai gera proga susipažinti su žmonėmis.
Sportas tapo ritualu
Fitnesu D. Linka rimčiau užsiimti pradėjo prieš penkerius metus, nors ir iki tol, kaip pats sakė, su sportu mėgėjiškai draugavo. Ši sporto šaka jį patraukė būtent todėl, kad yra priimtina tokią negalią turinčiam žmogui. Vyras džiaugiasi Utenoje atradęs sporto klubą, kuriame ne tik puikios erdvės, sporto inventorius, bet ir dirba profesionalūs treneriai, vadovai, buriasi draugiška sportuojančiųjų bendruomenė.
Pašnekovo teigimu, sportuoti savarankiškai būtų sudėtinga, mat trenerių patarimai, kaip taisyklingai tai daryti, konsultacijos yra labai svarbu ir vertinga.
Vyras anksčiau lankė ir kitus sporto klubus, visuose, kaip jis sakė, tolerantiškai žiūrėjo į kojos protezą turintį klientą. Tačiau, pašnekovo nuomone, svarbu ne tik būti tolerantiškam, bet ir paaiškinti, padėti.
„Juk netaisyklingai sportuodamas gali sau pakenkti, tai ypač aktualu, kai sportuoji su protezu. Ne visus pratimus galima daryti, negalima bet kaip lenktis, tūpti. RL GYM treneriai turi didelį žinių bagažą, yra susipažinę su žmogaus anatomija. Profesionalų pagalba sportuojančiam yra labai reikalinga“, – tikino pašnekovas. Beje, šio klubo treneriai uteniškį ir paskatino dalyvauti kultūrizmo ir fitneso varžybose.
D. Linka palaiko reguliarų sporto režimą, į klubą eina tris kartus per savaitę. Kaip pats sakė, nors ir nebėra jaunuolis, bet ir tokiame amžiuje pradėjus sportuoti galima pasiekti gerų rezultatų.
„Sportas man kaip ritualas ir jis svarbus ne tik dėl geros formos – sportuojant stiprinamas raumuo kojos, kurios dalies esu netekęs. Jeigu nesportuočiau, raumuo nusilptų ir po kurio laiko turėčiau sėsti į neįgaliojo vežimėlį, o šito aš tikrai nenoriu. Sportuodamas galbūt ir kitus paskatinu. Kitas žmogus, pamatęs mane sportuojantį, ir pats pradeda treniruotis. Didesnės motyvacijos nereikia“, – atviravo pašnekovas ir pridūrė, kad didžiausia negalia yra tinginystė.
Svarbu nenukabinti nosies
Uteniškis Lietuvoje vykusiuose kultūrizmo ir fitneso čempionatuose dalyvavo penkis kartus ir kiekvieną kartą pelnė pirmą vietą. Dalyvaudamas varžybose vyras susipažino ir užmezgė draugystę su sporto bendruomene. Tai, anot jo, įdomi patirtis.
„Ne tik pasiekimai, bet ir bendraminčių pavyzdys motyvuoja. Dažnai žmonės žada pradėti sportuoti nuo kažkada. Tikslo nereikia atidėlioti. Sportas – tai laikas sau. Tam tikrai galima rasti valandą ar dvi per savaitę. Pats blogiausias dalykas yra preteksto ieškojimas. Bet, žinoma, nereikia tikėtis norimą rezultatą pasiekti per mėnesį“, – mintimis dalijosi sportininkas.
Pašnekovo teigimu, pasiruošimas varžyboms tai nėra kasdienės treniruotės. Tuomet dirbti tenka gerokai intensyviau ir sporto klube prakaitą lieti bent penkis ar šešis kartus per savaitę. Vyro tikinimu, šiame sporte pakanka turėti vieną tvirtą charakterio savybę – užsispyrimą užsibrėžtam tikslui siekti, o su pasiektais rezultatais atsiranda motyvacija judėti į priekį.
„Mano dalyvavimas varžybose yra kaip paskatinantis pavyzdys kitiems. Kad ir kas nutiktų, nereikia verkšlenti, reikia judėti į priekį, sportuoti“, – teigė sportininkas.
Dažnai sveiki žmonės mėgsta Dievą vyti į medį ir skųstis gyvenimu nevertindami brangiausio turto – sveikatos. D. Linka mano, kad žmonės per mažai myli save.
„Jeigu tu pats sau patiksi, patiksi ir kitiems. Svarbu mylėti save ir optimistiškai žvelgti į gyvenimą,
nenukabinti nosies, jei kas atsitiko. Reikia pasitikėti savimi ir nebijoti bendrauti su žmonėmis, klausti apie tai, kas tau rūpi. Aš pats esu sau motyvatorius. Žinoma, judėti į priekį ir neprarasti motyvacijos padeda ir mano treneris Modestas Puišė. Gali būti be rankos ar be kojos, bet reikia turėti užsispyrimo, optimizmo ir ta gyvenimo taurė, kuri buvo pusiau tuščia, pasidaro sklidina“, – tikino uteniškis.
Daiva ČEPĖNIENĖ
daiva@utenosdiena.lt
