Kokiai susisiekimo priemonei teikiate pirmenybę Mažeikių mieste?

Mažeikių rajono Savivaldybės taryba patvirtino darnaus judumo mieste planą, kuris nukreiptas į
alternatyvias judumo priemones. Tikimasi, kad jį įgyvendinus sumažės važiuojančiųjų automobiliais, o gyventojai daugiau po miestą keliaus pėsčiomis, važinės dviračiais.
Rengiant planą buvo atlikta gyventojų apklausa ir nustatyta, kad apie 34 proc. gyventojų šiuo metu Mažeikiuose keliauja privačiu transportu, apie 30 proc. – pėsčiomis, 13 proc. – dviračiais, du procentai – visuomeniniu transportu.
Mažeikiškių klausėme, kokias susisiekimo mieste priemones jie renkasi, ko reikia, kad pasikeistų jų įprotis.

Genė BALBUCKIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Genė BALBUCKIENĖ, senjorė: – Mažeikiai – nedidelis miestas, todėl daug kur galima nueiti pėsčiomis. Tuo labiau kad yra įrengta nemažai pėsčiųjų perėjų, tad galima saugiau patekti iš vienos gatvės pusės į kitą. Jei reikia kur toliau nukakti, važiuoju visuomeniniu transportu, nes važiavimas privačiais mikroautobusiukais yra labai brangus. Dviračių takais labiau naudojasi mano vyras. Jis yra minėjęs, kad galėtų būti geresni užvažiavimai nuo vieno dviračių tako ant kito, kad nereikėtų taip dažnai nulipti nuo dviračio. Dar viena problema dėl pėsčiųjų ir dviračių takų iškyla žiemą, nes šie takai nėra tinkamai valomi. Tuomet jais sunku ne tik eiti pėstiesiems, bet ir važiuoti dviračiais.
Valerija PERMINIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Valerija PERMINIENĖ, laikinai nedirbanti: – Po miestą daugiausia vaikštau pėsčia. Automobiliu važiuoju tik jei reikia kur nors nuvykti toliau, pavyzdžiui, į sodą. Kiek teko pastebėti, vis dėlto mažeikiškiai labiau mėgsta automobilius, net mažiausius atstumus jais važiuoja. O turėtų būti kitaip, juk judėjimas yra sveikata. Pėsčiųjų takai vasarą nekelia jokių problemų. Kur kas sunkiau yra žiemą, kai prisninga. Tuomet yra slidu, todėl norėtųsi, kad šaligatviai būtų geriau valomi ir barstomi.
Kristina SAVICKIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Kristina SAVICKIENĖ, taromato operatorė: – Daug važinėju dviračiu. Visuomeniniu transportu Mažeikiuose nėra kur važiuoti. Visur, kur reikia, galima nuvažiuoti dviračiu arba pėsčiomis. Taip greičiau ir patogiau. Kartą su dukra bandėme važiuoti visuomeniniu transportu iš senamiesčio į mikrorajoną, tai įstrigome prie šviesoforų ir geležinkelio pervažos. Pažiūrėjome, kiek laiko sugaišome, tai tikrai pėsčiomis greičiau būtume pasiekusios savo tikslą. Pastebėjau, kad pastaruoju metu važiuojančių dviračiais padaugėjo. Gal jų būtų ir dar daugiau, jei mieste esantys dviračių takai būtų patogesni, ypač užvažiavimai. Kai kur jie tokie statūs, „aštrūs“, kad gali dantis išsimušti.
Algirdas KULIČIAUSKIS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Algirdas KULIČIAUSKIS, kompresorių mašinistas: – Pagal tai, kiek gatvėse automobilių ir kitų transporto priemonių, galima suprasti, kad pėsčiųjų ir dviračių takų mieste yra per mažai. Pats daugiau vaikštau, ant dviračio sėdu rečiau. Dažniausiai, kai būna šilta. Jei būtų galimybių, dviračiu pavažiuočiau ir didesnį atstumą, gal net iki jūros. O automobiliu važiuoju, kai reikia nukakti didesnį atstumą už miesto ribų, nes Mažeikiai nėra didelis miestas ir praktiškai į visas svarbiausias vietas galima nueiti pėsčiomis. Kuo mažiau automobilių gatvėse, tuo mažesnė tarša.
Alvydas NABAŽAS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Alvydas NABAŽAS, senjoras: – Gyvenu kaime, tai ten daugiausia visi vaikšto pėsčiomis. Jei kur toliau reikia nukakti, tai dviračiu važiuoju. Į Mažeikius dažniausiai atvykstu autobusu. Čia gatvėse pilna transporto priemonių, todėl, manau, kad miestiečiams reikėtų daugiau pajudėti, pavaikščioti arba važiuoti dviračiais. Taip ir sveikiau, ir aplinka mažiau teršiama. Todėl kuo daugiau bus įrengta pėsčiųjų ir dviračių takų, tuo bus tik geriau.
Mantas ERENCAS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.	Mantas ERENCAS, vaistininkas: – Gerai, kad mieste yra nemažai pėsčiųjų takų. Juos dar reikėtų įrengti Gamyklos ir Algirdo gatvėse. Tada viskas išvis būtų, galima sakyti, idealu. Pats daugiau vaikštau pėsčiomis, o vasarą važinėju ir dviračiu. Būtų gerai, kad, įrengiant naujus dviračių takus, specialistai atsižvelgtų į užvažiavimus, kad būtų galima kirsti gatvelę ir užvažiuoti ant kito dviračių tako nenulipant nuo dviračio. Dabar ne visur šie užvažiavimai yra patogūs. Jei būtų įgyvendinta idėja įrengti dviračių taką iki Šventosios, turbūt pasinaudočiau tokia galimybe ir važiuočiau dviračiu. Tik reikėtų tam prikalbinti ir žmoną.